arsenalas

arsenãlas (it. arsenale < arab. dār ṣinā‘ah – dirbtuvė), armamentãrijus, cekhauzas (vok. Zeughaus < Zeug – įrankiai, reikmenys + Haus – namas), giñklinė, karinė įstaiga ar dalinys, atsakingas už ginklų, šaudmenų bei amunicijos ir kitų karinių atsargų saugojimą, priežiūrą; pastatas ar pastatų grupė, kur saugomos tos atsargos. Dažniausiai arsenaluose ginklai remontuojami, iš čia skirstomi kariniams daliniams, iki 19 a. pabaigos buvo ir gaminami. Arsenalo užuomazgų ėmė rastis į vidurinių amžių pabaigą, 16 a. daugelyje Europos valstybių nusistovėjo arsenalo struktūra (vadovybė, padaliniai), atsirado ginklų gamybos ir remonto cechų, sandėlių. Arsenalo pastatai – monumentalūs, mūriniai, dažnai skliautiniai; turėjo gynybinės architektūros bruožų.

Svarbiausi arsenalai buvo: Didžiojoje Britanijoje – Woolwicho, Jungtinėse Amerikos Valstijose – Frankforto, Springfieldo, Prancūzijoje – Liono, Vokietijoje – Miuncheno, Italijoje – Turino, Rusijoje – Maskvos, Sankt Peterburgo, Kijevo. Iki 19 a. pabaigos dauguma valstybių arsenaluose gamino visų rūšių ginklus sausumos ir jūrų kariuomenei. 20 a. tokie arsenalai išnyko – patobulėjus ginklams susikūrė ginklų pramonė; ir dabar iš tradicijos arsenalais vadinamos kai kurios Jungtinių Amerikos Valstijų bei Prancūzijos laivų statyklos.

Arsenalas Lietuvoje

Vilniaus arsenalas: centre Senasis, kairėje Naujasis

13–14 a. arsenalo funkcijas atliko didžiojo kunigaikščio pilys, turinčios nuolatines įgulas. Akstinas arsenalams atsirasti – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) artilerijos gausėjimas. Pirmasis žinomas LDK arsenalas 14 a. pabaigoje buvo Lydoje, 15 a. pabaigoje – Vilniuje. 16 a. didžiausi arsenalai buvo Vilniaus ir Tykocino pilyse. Per 16 a. vidurio Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto artilerijos reformą (Vilniuje įsteigta patrankų liejykla) buvo išplėstas Vilniaus arsenalas; dėl patogios miesto geografinės padėties (prie upių kelių) čia buvo sukurtas didžiausias 16 a. antros pusės–17 a. pirmos pusės LDK arsenalas, tapęs Livonijos karo (1558–83) karine technine baze. 16–18 a. kiti didesni buvo Brastos, Smolensko arsenalai.

Po 17 a. vidurio karų sumenkusią valstybinio arsenalo veiklą stengtasi atgaivinti. 1670 didysis etmonas M. K. Pacas LDK artilerijos poreikiams paskyrė nuolatinių lėšų. Vis dėlto 18 a. geresnė buvo stambiųjų didikų privačių arsenalų (pvz., 17 a. Radvilų įsteigtų Biržų, Nesvyžiaus ir Slucko) padėtis. Tuomet arsenalas buvo vienas pilies strateginės svarbos ir modernumo požymių.

1918–40 Lietuvos arsenalo funkcijas iš dalies atliko Centrinės kariuomenės dirbtuvės, Artilerijos dirbtuvės ir Linkaičių artilerijos dirbtuvės. Po nepriklausomybės atkūrimo (1990) Lietuvos kariuomenės arsenalas buvo įkurtas 1992; štabas – Vilniuje, aptarnavimo tarnyba – Kairiuose (Šiaulių rj. savivaldybė), 1993 perkelta į Linkaičius (Radviliškio rj. savivaldybė). Arsenalas 1994 pertvarkytas, jo funkcijas perėmė Linkaičių apsaugos kuopa – Krašto apsaugos ministerijos arsenalas.

987

1558