artikuliãcijos bãzė, tarties įgūdžių bei polinkių visuma, būdinga tam tikrai kalbai arba tarmei. Pvz., lietuvių bendrinės kalbos priebalsių artikuliacijai būdingas liežuvio vidurio aktyvumas, priešakinės eilės balsiams – neįtempta lūpų padėtis, daugeliui užpakalinės eilės balsių – didelis lūpų įtempimas; minkštasis gomurys beveik visada būna pakeltas, nepanaudojamos vadinamosios poburninės (faringalinės ir laringalinės) priebalsių pozicijos, būdingos arabų kalbai. Kalbant prancūziškai lūpos labai aktyvios, angliškai – kur kas pasyvesnės.
1824