artilèrija (pranc. artillerie), ginklų rūšis: patrankos, haubicos, minosvaidžiai, prieštankinių valdomųjų raketų kompleksai ir reaktyvinės salvinės ugnies sistemos; šaudmenys, judėjimo priemonės, ugnies valdymo, žvalgybos ir šaudymo rengimo priemonės.
Rūšys
Šaudmenys: sviediniai, minos, prieštankinės valdomosios raketos. Judėjimo priemonės: ratiniai ir vikšriniai vilkikai, savaeigiai lafetai, lafetinės geležinkelio platformos. Žvalgybos, ugnies valdymo ir šaudymo rengimo priemonės: žiūronai, toliamačiai, periskopai, busolės, teodolitai, radiolokatoriai, girokompasai, kompiuteriai, meteorologinės, garsagaudės ir balistinės stotys, topografiniai, fotografiniai, fotogrametriniai ir kiti prietaisai. Sausumos pajėgų artilerija yra antžeminė (antžeminiams taikiniams naikinti) ir zenitinė artilerija (oro taikiniams naikinti), t. p. dar skiriama lauko artilerija. Jūrų artileriją (oro, jūros ir antžeminiams taikiniams naikinti) sudaro laivų ir kranto artilerija. Laivų artilerijos pabūklai ir jų kompleksai, galintys šaudyti į taikinius ore, ant vandens ir krante, vadinami universaliąja artilerija.
raketų paleidimo sistema 9A52 Smerch (Rusija)
Istorija
Kinų metraščiuose rašoma, kad padegamieji sviediniai, metami iš bambukinių vamzdžių, buvo naudojami 618 prieš Kristų. Artilerijos pabūklus, kurių veikimas buvo pagrįstas parako sprogstamuoju efektu, pirmieji 1232 panaudojo kinai, 13 a. šaunamuosius pabūklus naudojo indai, 13 a. pabaigoje ar 14 a. pradžioje – arabai. 14 a. pabūklą perėmė Italija, Ispanija, Prancūzija, Vokietija, Anglija, Lietuva, Rusija. 14–15 a. pabūklus pradėta lieti iš vario ir bronzos, o nuo 17 a. – iš geležies. 16 a. atsirado pabūklų vamzdžių keltuvai. 16 a. artilerijos pabūklų gamyba pradėta standartizuoti pagal jų tipą ir kalibrą; tobulėjo artilerijos pabūklų lafetai, jiems pritaikyti ratai. 16 a. atsirado sprogstamieji sviediniai, vadinami granatomis bei bombomis. 16 a. pradžioje vokiečių ginklų meistrai pradėjo gaminti šaunamuosius ginklus su graižtviniais vamzdžiais. 17 a. pabaigoje artilerijos pabūklus pagal paskirtį, konstrukciją ir iššauto sviedinio trajektoriją pradėta skirstyti į patrankas, haubicas ir mortyras. 19 a. antroje pusėje Prancūzija, Prūsija, Rusija, Didžioji Britanija, Jungtinės Amerikos Valstijos ir kitos šalys perginklavo savo kariuomenę graižtviniais artilerijos pabūklais; pabūklus tobulino Williamas Armstrongas (Anglija), Friedrichas Carlas Kruppas (Vokietija), Bernardas Thomas Tréhouart de Beaulieu, Charlesʼis Ragonas de Bange’as (abu Prancūzija) ir kiti. 19 a. pabaigoje išrastas bedūmis parakas, atsirado didelės ardomosios galios sprogstamųjų medžiagų. Visa tai sudarė sąlygas padidinti artilerijos šaudymo tolį ir sviedinių ardomąją jėgą, o metalų technologijos ir mašinų gamybos pažanga leido sukurti naujus, tobulesnius pabūklus. Vladimiras Baranovskis (Rusija) 1872–77 sukonstravo greitšaudį šovininiais šaudmenimis užtaisomą pabūklą su atošliaužos stabdžiu, vamzdžio grąžikliu, optiniu taikikliu, stūmokline spyna ir lafetą su sraigtiniais vertikalaus ir horizontalaus kreipimo mechanizmais. 19 a. pradžioje pradėta kurti reaktyvinė artilerija. Reaktyviniai sviediniai pirmą kartą buvo panaudoti 1805 (sukūrė Williamas Congreve’as, Anglija); specialios raketinės baterijos naudotos 1807–09 puolant Boulognę, Kopenhagą ir Dancigą (dabar Gdanskas). 1904 išrastas minosvaidis. Prieš I pasaulinį karą visose kariuomenėse artilerija buvo tobulinama: mažinama pabūklų masė, didinamas kalibras ir šaudymo tolis, tobulinami lafetai, spynų mechanizmai, šaudmenys. To meto pabūklų kalibrai: patrankų – 75–107 mm, haubicų – 105–210 mm, mortyrų – 305–420 milimetrų. Atsiradus tankams ir aviacijai, kovai su jais buvo sukurta prieštankinė ir zenitinė artilerija. Reaktyvinė artilerija buvo sparčiai plėtojama prieš II pasaulinį karą ir fronte panaudota karo pradžioje. Prancūzų artileristas Emileʼis Rimailho pasiūlė daugiavamzdžių pabūklų idėją, svarbią artilerijos plėtotei. 1938 SSRS sukurtas reaktyvinės artilerijos įrenginys BM‑13 Katiuša ypač pasitarnavo pergalėse prieš Vokietiją karo metu. Po II pasaulinio karo visose kariuomenėse artilerijos pabūklai automatizuojami, didinamas artilerijos manevringumas, automatizuojamas ir mechanizuojamas artilerijos šaudymo rengimas ir ugnies valdymas. Sukurta branduolinė artilerija, šaudanti sviediniais su branduoliniais užtaisais, prieštankinės valdomosios raketos, nauji savaeigiai artilerijos pabūklai.
Lietuvoje
Artileriją pirmasis panaudojo Kęstutis, kuris 1382 laivais Nemunu atgabeno patrankų Georgenburgo piliai iš kryžiuočių vaduoti. 14 a. pabaigoje ties Vilniaus pilimi Vytautas įkūrė artilerijos pabūklų liejyklą. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilys, kariuomenė ir įtvirtinimai prieš totorius prie Dniestro ir Dniepro žemupių 15 a. buvo ginkluoti artilerija. 16 a. kautynėse ties Orša (1514), ties Polocku (1579) t. p. buvo naudojama artilerija. Artilerijos pabūklų liejyba Lietuvoje klestėjo 16 a. viduryje–17 a. viduryje (patrankos buvo liejamos Vilniuje, Valkininkuose, Biržuose). Nepriklausomybės kovų metais (1919–20) Lietuvos kariuomenė turėjo 75 ir 77 mm kalibro patrankų, 105 ir 127 mm haubicų, 170 mm ir 250 mm minosvaidžių. 1936 artilerijos ginkluotėje buvo šie pabūklai: prancūzų 75 mm patrankos, prancūzų 105 mm haubicos, rusų 76,2 mm patrankos, šveicarų 20 mm Orlikon firmos automatiniai pabūklai bei švediški ir suomiški 81 mm minosvaidžiai. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę Lietuvos kariuomenė ginkluota 155 mm vokiškomis haubicomis PZH 2000, 105 mm Jungtinėse Amerikos Valstijose gamintomis haubicomis M‑50, 120 mm čekiškais, lenkiškais, vokiškais minosvaidžiais, 90 mm švediškais prieštankiniais pabūklais.