artilèrija (pranc. artillerie), karo mokslo šaka, tirianti šaunamųjų pabūklų sandarą, savybes ir panaudojimą kovoje. Apima balistiką, pabūklų ir jų pagalbinių prietaisų projektavimą ir konstravimą, sprogstamųjų medžiagų gamybą bei naudojimą, šaudmenų projektavimą ir gamybą, artilerijos pabūklų gamybos technologijos tyrimus, artilerijos naudojimą kautynėse, šaudymo ir artilerijos ugnies valdymo teoriją, pabūklų raidos istoriją.
Istorija
Artilerijos mokslas pradėjo formuotis 16–17 amžiuje. Leonardo da Vinci (1452–1519) tyrinėjo šūvio atatranką, sviedinio trajektorijos formas ir priklausomybę nuo lėkimo sąlygų ir nuotolio. Italas N. F. Tartaglia 1537 darbe Naujasis mokslas (Nova Scientia) nagrinėjo sviedinio lėkimo teoriją, trajektoriją, parako degimą, šūvį. Ispanas D. Ufano 1613 parašė Traktatą apie artileriją (Trattato del artilleria). G. Galilei 1638 veikale Dviejų naujų mokslo sričių pokalbiai ir matematiniai įrodymai (Discorsi e dimostrazioni matematiche intorno à due nuove scienze attenenti alla meccanica e i movimenti locali) tyrinėjo sviedinio judėjimo parabole teoriją; sudarė balistines lenteles. E. Torricelli 1644 veikale Apie sunkiųjų kūnų judėjimą (Trattato del moto dei gravia) aprašė parabolinę sviedinio judėjimo trajektoriją.
Vilniaus universiteto auklėtinis, artilerijos inžinierius K. Semenavičius 1650 Amsterdame išleido lotyniškai veikalo Didysis artilerijos menas (Artis magnae artilleria) pirmąją dalį, kurią sudarė 5 knygos. Jose buvo aiškinama apie pabūklų kalibrą, konstrukciją, taikymo būdus, metalo lydinių gavimo metodus; artilerijos vartojamų medžiagų gamybos technologiją; kietojo kuro raketų konstrukciją, jų sandarą, gamybą, leidimo įrenginius, nagrinėtos to meto raketos, iškelta daugiapakopės raketos ir raketinės artilerijos idėja; analizavo artilerijos ir fejerverkų sviedinius; nagrinėjo artilerijos sviedinių leidimo pabūklus ir įrangą. Šis veikalas apie 150 m. buvo svarbiausias artilerijos veikalas Europoje; išverstas ir išleistas prancūzų, vokiečių, anglų, olandų, danų, lenkų kalbomis.
Nuo 14 a. iki 19 a. antros pusės artilerijos pabūklai iš esmės nekito. Artilerijos, kaip mokslo, plėtra 20 a. buvo grindžiama naujausiais fizikos, chemijos, elektronikos, kompiuterijos pasiekimais. Jungtinių Amerikos Valstijų, Vakarų Europos valstybių, SSRS (Rusijos) artilerijos konstruktoriai bei mokslininkai kūrė naujas artilerijos konstrukcijas, atliko balistinius tyrimus, plėtojo naujus artilerijos naudojimo kautynėse bei ugnies valdymo metodus.