asiriològija, mokslas apie Asirijos ir Babilonijos tautų kalbas, kultūrą ir istoriją; plačiąja prasme – orientalistikos šaka, tirianti civilizacijas, kurios naudojosi dantiraščiu. Asiriologija apima šumerologiją, urartologiją, hetitologiją ir elamitologiją.
Iki 12 amžiaus europiečiai apie Asirijos ir Babilonijos tautas sėmėsi žinių iš Biblijos, antikos autorių veikalų (Herodoto Istorijos, Ksenofonto Anabasio, Diodoro Siciliečio Istorinės bibliotekos, Strabono Geografijos), Babilono žynio Beroso raštų; arabų geografų (Abulfedo, Ibn Chaukalio) darbai buvo nežinomi. 1160–1173 Mesopotamijos paminklus aprašė rabinai Benjaminas iš Toledo, Petachijas iš Regensburgo. 1616–1625 italų keliautojas Pietro della Valle tiksliai nustatė Ninevijos vietą ir pirmą kartą atvežė į Europą nukopijuotų dantiraščio pavyzdžių. Danų ekspedicijos vadovas C. Niebuhras Kelionių po Arabiją ir kitus kaimyninius kraštus aprašyme (1778) išskyrė tris skirtingas abėcėles: babiloniečių, elamitų ir senovės persų. 1802 vokiečių filologas G. F. Grotefendas pirmasis iššifravo senovės persų dantiraščio devynis ženklus, bet jo darbas liko nepastebėtas. 1857 E. Hincksas (Airija), H. C. Rawlinsonas ir W. H. F. Talbotas (abu – Didžioji Britanija), J. Oppert’as (Prancūzija) vienodai iššifravo (kiekvienas atskirai) senovės persų, akadų, elamitų dantiraščius, atsiųstus Azijos karališkosios draugijos iš Londono. Ši data laikoma asiriologijos pradžia. 1888 V. Goleniščevas (Rusija) išleido pirmąjį pasaulyje asirų kalbos žodyną. 19 amžiuje asiriologija plėtojosi kaip pagalbinė mokslo šaka, kritiškai tyrinėjanti Bibliją. 1842 prasidėjo ir tebevyksta sistemingi kultūros paminklų, turinčių dantiraščio raštų ar įrašų, kasinėjimai Irake, Irane, Sirijoje, Turkijoje, Užkaukazėje. Iki 1925 pagrindinis archeologų dėmesys buvo sutelktas į Asirijos sostines. 1842 pradėti archeologiniai darbai Ninevijoje, 1843 – Dur Šarukine, 1845 – Kalache, 1845 – Ašūre. Jų metu P. E. Botta Dur Šarukine surado Sargono II rūmus, J. Smithas surinko visas Ninevijos bibliotekos lenteles (apie 30 000) ir išvertė Epą apie Gilgamešą. Nuo 1925 pradėti tirti Mesopotamijos provincijų miestai, gyvenvietės ir kapinynai. Svarbiausi asiriologijos centrai: Rytų institutas (Čikagoje), Bagdado muziejus, Britų muziejus (Londone), Pensilvanijos muziejus (Filadelfijoje), Biblijos institutas (Romoje), Stambulo, Ermitažo (Sankt Peterburge) ir Luvro (Paryžiuje) muziejai. Nuo 1950 vyksta asiriologų suvažiavimai. Asiriologijos straipsniai spausdinami žurnale Vestnik drevnej istorii (nuo 1938 leidžiamas Maskvoje ir Sankt Peterburge), periodiniame leidinyje Reallexicon der Assyrologie (Vokietija) ir kitur.
L: I. Fridrich Dešifrovka zabytych pismennostej i jazykov Moskva 1961; I. M. Djakonov Jazyki drevnej Perednej Azii Moskva 1967; Ancient Near Eastern Texts Relating to the Old Testament Princeton 1969; L. Oppenheim La Mésopotamie Paris 1970.
1049