asketizmas

asketzmas, askezė, tam tikras gyvenimo būdas ir jį atitinkančios nuostatos – fizinis ir dvasinis lavinimasis, griežta elgesio disciplina, juslinių potraukių ir pomėgių ribojimas, slopinimas, savęs išbandymai sunkumais ir kančiomis. Kildinamas iš tabu ir sakralinės nešvaros baimės. Asketizmas reiškiasi pasninkavimu, atgaila (atliekant paskirtas bausmes), gausiomis maldomis, ilgalaikiu tylėjimu, meditacija, kūno marinimu (plakimasis, šiurkščių drabužių dėvėjimas ir kita). Pasninkavimas praktikuotas jau pirmykščių tautų. Asketizmą propagavo daugelis misterinių kultų (Mitros, Ačio, Kibelės), senovės Graikijos filosofinių mokyklų (pitagoriečių, orfikų, stoikų, kinikų). Asketizmas paplitęs įvairiose religijose (hinduizme, budizme, džainizme, judaizme), traktuojamas kaip dvasinio tobulėjimo priemonė. Krikščioniškasis asketizmas yra eschatologinis, juo išreiškiama pastanga ugdyti savyje dvasingumą, meilę Dievui ir artimui, pasiruošimą amžinajam gyvenimui. Ankstyvojoje krikščionybėje propaguotas ypač griežtas asketizmas (pasitraukimas iš bendruomenės, pasninkavimas, kūno marinimas). 3 a. pradėjo kurtis uždaros atsiskyrėlių bendruomenės – vienuolijų prototipai. Asketizmą kaip priemonę apsivalyti nuo nuodėmės ir siekti išganymo ypač skatino vidurinių amžių krikščionys.

Asketizmą tyrinėja teologijos šaka – asketika. Dabar griežtesnės askezės laikosi vienuoliai, dvasininkai, kai kurios protestantiškos bendruomenės.

131

Krikščioniškasis asketizmas