asmennis pagálbinis kis, smulkiosios žemės ūkio gamybos forma planinės ekonomikos šalyse. Buvo plėtojama SSRS ir sovietų bloko šalyse.
Lietuvoje atsirado sovietų okupacijos metais pradėjus prievartinę valstiečių ūkių kolektyvizaciją, buvo paplitęs 1948–90. Asmeninį pagalbinį ūkį sudarė žemės ūkio ir kitų kaimo vietovėse gyvenančių darbuotojų (švietimo, sveikatos apsaugos, kultūros) sodybiniai sklypai, kai kurių kitų ūkio šakų (miškų ūkio, ryšių, transporto) tarnybinės žemės dalys, miestų gyventojų sodai ir daržai bei žmonių asmeninė nuosavybė (gyvenamieji namai, ūkiniai pastatai, gyvuliai, paukščiai, žemės ūkio inventorius).
Kolūkiečių šeimoms buvo leidžiama naudotis iki 0,6 ha ariamosios žemės, valstybinių ūkių darbininkams ir tarnautojams – iki 0,5 ha, kaimo mokytojams, gydytojams ir kitiems specialistams – iki 0,25 ha, kitiems kaimo gyventojams – iki 0,15 ha; pašarams paruošti ir gyvuliams ganyti visuomeninio ūkio plotuose buvo skiriama 0,5–1 ha pievų ir ganyklų. Kaimo gyventojai galėjo turėti gyvenamąjį namą, smulkių gamybinių ir ūkinių pastatų, gyvulių (1–2 melžiamas karves, 2 kiaules), paukščių, bičių, daugiamečių sodinių, šiam ūkiui pritaikytų darbo priemonių ir žemės ūkio inventoriaus.
Miestiečių sodininkų bendrijų nariai gaudavo 0,06 ha (kartais iki 0,12 ha) žemės. Miesto gyventojų asmeninis pagalbinis ūkis bendrijų soduose ir daržuose sudarė poilsio ir smulkūs ūkiniai pastatai, daugiamečiai sodiniai, kartais smulkūs gyvuliai, paukščiai, bitės.
Asmeninio pagalbinio ūkio žemė priklausė valstybei, gamybos rezultatai – žemės ūkio produkcija – buvo asmeninio pagalbinio ūkio savininkų nuosavybė, tenkinanti jų pačių poreikius ar realizuojama žemės ūkio įmonėms, parduodama vartotojų kooperacijai ar turguje. Tam tikrais laikotarpiais asmeninis pagalbinis ūkis duodavo 40–80 % kolūkiečio šeimos pajamų.
Atkūrus nepriklausomybę agrarinės reformos laikotarpiu asmeninis pagalbinis ūkis performuotas į privatų smulkiaprekį (sodybinį) ūkį arba jis naudojamas poilsiui.
1250
-pagalbinis ūkis; -ūkis