asociãcinė psichològija, asociacionzmas, psichologijos kryptis, psichinių procesų dinamiką aiškinanti asociacijomis (asociacija). Pirmasis atsiminimo procesus asociacijų principu mėgino aiškinti Aristotelis. Asociacinė psichologija pradėjo formuotis 17 amžiuje Didžiojoje Britanijoje ir Vokietijoje. 18 amžiaus viduryje remdamasis T. Hobbeso ir J. Locke’o darbais asociacinę psichologiją teoriškai pagrindė D. Hartley. Jis asociacijas laikė fiziologiniai ryšiais, atsirandančiais išoriniams dirgikliams veikiant jutimo organus ir nervų sistemą; sudėtingus psichikos reiškinius (valią, protą) aiškino kaip jos elementų (pojūčių, vaizdinių) junginius. Idealistinių asociacinės psichologijos krypčių šalininkai (D. Hume’as, G. Berkeley) asociacijas laikė subjektyviomis ir jas aiškino kaip fenomenų sąsają žmogaus sąmonėje. 19 amžiuje galutinai susiformavusiai asociacinei psichologijai (T. Brownas, J. Millis, J. S. Millis, G. E. N. Mülleris, J. F. Herbartas) būdinga mechanicizmas, jungiantis materialistinius ir idealistinius asociacinės psichologijos pradmenis. 19 amžiaus pabaigoje H. Helmholtzas asociacijomis grindė jutimo organų, C. R. Darwinas – emocijų, H. Ebbinghausas – atminties, S. Freudas – motyvacijos tyrimus. Asociacinė psichologija turėjo įtakos I. Pavlovo sąlyginių refleksų teorijai, biheiviorizmui, geštaltpsichologijai, kognityvinei psichologijai, refleksologijai. 20 amžiaus pradžioje asociacinė psichologija kaip vieninga kryptis išnyko.
1868