astakològija (gr. astakós – omaras, viduramžiais taip vadinti įvairūs dešimtkojai vėžiagyviai), zoologijos šaka, tirianti vėžius, jų biologiją, apsaugą ir veisimą.
Pirmą kartą vėžiai minimi Šventosios Romos imperatoriaus Maksimiliano I Knygoje apie žuvininkystę (Fishereibuch), kur spalvotoje graviūroje, datuotoje 1499, vaizduojamas vėžių gaudymas. Mokslinį vėžių pažinimą 18 a. pradėjo R. A. de Réaumurʼas, Augustas Johannas Röselis von Rosenhofas, Johannas Friedrichas Wilhelmas Herbstas (abu Vokietija), Johanas Christianas Fabricius (Danija), 19 a. tęsė Pierreʼas André Latreilleʼis, Anselmeʼas Gaëtanas Desmarest, Pierre Carbonnier (visi Prancūzija), Williamas Elfordas Leachas, Thomas Bellas, T. H. Huxley (visi Didžioji Britanija), Thomas Say, Arnoldas Edvardas Ortmannas (abu Jungtinės Amerikos Valstijos), Carlas Benjaminas Klunzingeris (Vokietija) ir kiti.
19 a. pabaigoje-20 a. pradžioje didelio dėmesio susilaukė netikėtai kilusi vėžių maro liga, kurios tyrimuose svarų indėlį įnešė Friedrichas Schikora, Wilhelmas Schäperclausas (abu Vokietija), Orvaras Nybelinas, Erikas Rennerfeltas (abu Švedija).
Tarp 20–21 a. tyrėjų minėtini Kurtas Smolianas, Richardas Bottas (abu Vokietija), Mladenas S. Karamanas (Jugoslavija), Jakovas A. Biršteinas, Semionas Brodskis (abu Rusija), Fredericas Grandjeanas, Catherine Souty-Grosset (abu Prancūzija), Sture A. A. Abrahamssonas, Kennetas Söderhällis (abu Švedija), Francesca Gherardi (Italija), Davidas Jamesas Aldermanas, Davidas M. Holdichas (Didžioji Britanija), Pavelas Kozakas (Čekija), Trondas Taugbølis (Norvegija), Kajus Westmanas (Suomija), Przemysławas Smietana (Lenkija), Leopoldas Fürederis (Austrija), Julianas D. Reynoldsas (Airija), Jamesas F. Payneʼas, Keithas A. Crandallas (abu Jungtinės Amerikos Valstijos).
1972 įkurta Tarptautinė astakologijos asociacija (International Association of Astacology), rengianti reguliarius tarptautinius simpoziumus ir leidžianti mokslinį žurnalą Freshwater crayfish.
Lietuvoje
Pirmosios žinios apie Lietuvos vėžius randamos 16 a. kronikose. Baltazaras Rüssouwas rašė, kad Baltijos kraštų ežeruose yra labai daug vėžių, Casparus Henennbergeris minėjo vėžių gausiai buvus Vištyčio ežere. Apie vėžių gausumą ir jų veisimąsi Neryje 19 a. rašė K. Tiškevičius. Pirmuosius mokslinius vėžių tyrimus atliko ir aprašė M. K. Girdvainis, jis tyrė Dūkšto apylinkių ežerų vėžių gausumą, jų veisimąsi, pateikė vėžių išteklių atkūrimo rekomendacijas. 1895 Konstantinas Gukovskis rašė apie vėžių išteklius Zarasų krašto vandenyse. Pirmą darbą apie vėžius lietuvių kalba parašė ir Tilžėje išleido Juozas Adomaitis-Šernas (1899).
20 a. pirmoje pusėje apie vėžius darbų paskelbė Cezaris A. Stanevičius, O. Micha (1901), Juozas Ambraziejus (1905) Bronius Stosiūnas-Vivirklys (1911), Pavelas Eglitas (1913), T. Ivanauskas (1920), Andrius Rondomanskis (1928), Jonas Bovkevičius (1928), Vladislovas Zimnickis (1935), Jurgis Elisonas (1939), Stanislovas Mastauskis, Palmira Šiurnaitė-Graužinienė (1940), B. P. Šivickis (1940). Reikšmingų darbų 20 a. antroje pusėje atliko J. Cukerzis, J. Šeštokas, vėžius t. p. tyrė Antanas Mažylis, Elena Tamkevičienė, G. Mackevičienė, Jurijus Dorošenko, Liongina Mickienienė, Aloyzas Burba.
21 a. tyrimai tęsiami Gamtos tyrimų centro Ekologijos institute (K. Arbačiauskas, Gintautas Vaitonis).
1548