astronòmija Lietuvojè, Lietuvoje astronomijos mokslo pradžia sietina su Vilniaus universiteto įsteigimu 1579.
Astronomijos mokslo ištakos Lietuvoje
Astronomija Vilniaus universitete iš pradžių dėstyta kaip filosofijos, vėliau kaip matematikos kurso dalis. Seniausias paskaitų rankraštis, kuriame yra ir astronomijos dalykų – L. Bojerio Matematika (1603). 1627 T. Rastoga Vilniaus universiteto fizikos kurso paskaitose jau dėstė apie atradimus, kuriuos 1609–10 padarė G. Galilei tyrinėdamas dangų savo sukonstruotu teleskopu. 1632–33 Vilniaus universiteto profesorius O. Krügeris su studentais dangaus šviesulius stebėjo teleskopu. Jo mokiniai išleido du svarbius veikalus: Jonas Mikalojus Rudamina Dusetiškis pirmąją Lietuvoje tiksliųjų mokslų knygą – Įžymios matematikos, optikos, geometrijos ir sferinės astronomijos teoremos ir uždaviniai (Illustriora theoremata et problemata mathematica ex opticis, geometria, astronomia sphaera elementari 1633), kurioje buvo ir astronomijos skyrius, A. Diblinskis – pirmąją astronomijos knygą Astronomijos šimtinė (Centuria astronomica 1639). 1753 T. Žebrausko iniciatyva Vilniaus universitete įsteigta astronomijos observatorija. Mecenatai jai padovanojo kelis teleskopus, paaukojo lėšų kitiems astronomijos prietaisams įsigyti. Svarbesni to meto astronominiai tyrimai: Vilniaus universiteto astronomijos observatorijos geografinės platumos nustatymas, užtemimų ir Merkurijaus tranzito per Saulės diską skaičiavimai. Astronomijos observatorija suklestėjo 18 a. pabaigoje, kai jai 1764–1807 vadovavo M. Počobutas. Tuo laikotarpiu Europoje sparčiai plėtota planetų judėjimo teorija – dangaus mechanika, o astronominių navigacijos metodų taikymas reikalavo tikslių dangaus kūnų koordinačių matavimų. M. Počobutas ir jo mokiniai stebėjo Mėnulio ir Saulės užtemimus, kometas, matavo planetų ir žvaigždžių koordinates, įvairių vietovių geografines koordinates. Iš planetų tyrinėjimų svarbiausi buvo Merkurijaus koordinačių matavimai (1786–87), jie papildė kitų astronomų atliktus stebėjimus, kuriais remdamasis prancūzų astronomas Josephas Jérômeʼas Lefrançois de Lalande’as apskaičiavo Merkurijaus orbitos parametrus. 1795 po Abiejų Tautų Respublikos III padalijimo didesnė Lietuvos dalis buvo prijungta prie Rusijos, bet iš pradžių nei Vilniaus universitetas, nei astronomijos observatorija nepatyrė didesnių permainų.
Astronominiai tyrimai 19 a.–20 a. pradžioje
1807 astronomijos observatorijos direktoriumi tapęs J. Sniadeckis tęsė M. Počobuto tyrinėjimus daugiausia reikšmės teikdamas neseniai atrastų asteroidų Cereros, Paladės ir Vestos stebėjimams. 1824 astronomijos observatorijos direktoriumi buvo paskirtas P. Slavinskis, observatorija įsitraukė į geodezinius darbus Lietuvoje ir Kurše. 1832 uždarius Vilniaus universitetą astronomijos observatorija perduota Peterburgo mokslų akademijos žinion. Daugiausia buvo stebimos Saulės sistemos planetos ir asteroidai. 1843 astronomijos observatorijai ėmė vadovauti M. Hlušnevičius, jis tęsė P. Slavinskio darbus. Nuo 1847 dirbti astronomijos observatorijoje buvo skiriami Pulkovo observatorijos astronomai, joje dirbę G. Sableris, M. Gusevas, P. Smyslovas, V. Bergas pradėjo astrofizikos tyrimus. Jie suformavo dvi mokslines tyrimų kryptis: Saulės dėmių ir vizualinės žvaigždžių fotometrijos.
Vilniaus universiteto astronomijos observatorijos priestatas (1788, architektas Martynas Knakfusas)
Saulės dėmėms tirti buvo įsigytas Dallmeyerio fotoheliografas, Merzo spektroskopas. Geriausių rezultatų pasiekta 1868–76 tiriant Saulę fotoheliografu. 1868 įsigytas unikalus prietaisas žvaigždžių ryškiui matuoti – vizualinis Schwerdo fotometras, kuriuo pavyko nustatyti atmosferos pralaidumą. Praėjus 5 m. po 1876 observatorijoje kilusio gaisro, per kurį dauguma knygų ir prietaisų sudegė, Vilniaus universiteto observatorija buvo uždaryta negavus lėšų jai atstatyti; mokslinė veikla nutrūko. Vilniuje 1919 atkūrus universitetą ir Kaune 1922 įkūrus Lietuvos universitetą, vėl susidarė palankios sąlygos astronomijos plėtrai, nes pasaulyje tuo laikotarpiu ypač paspartėjo astronomijos raida (sukurti žvaigždžių vidaus sandaros ir atmosferos teorijų pagrindai, išplėtoti mūsų Galaktikos ir kitų galaktikų tyrimai). Atgaivinant astronomijos darbus Lietuvoje t. p. buvo siekiama plėtoti žvaigždžių fizinių savybių ir mūsų Galaktikos sandaros tyrimus. Vilniuje 1920 pradėjo veikti astronomijos observatorija, kuri buvo iškelta į miesto pakraštį (dabar M. K. Čiurlionio gatvė). Čia 1921–38 pastatyti teleskopų bokštai ir administracinis pastatas; įsigytas 15 cm astrografas, 48 cm reflektorius su beplyšiu spektrografu. Vilniaus astronomijos observatorijoje dirbę lenkų astronomai W. Dziewulskis, W. Iwanowska, W. Zonnas daugiausia reikšmės teikė kintamųjų žvaigždžių matavimams ir statistiniams žvaigždžių tyrimams. 1945 jiems pasitraukus į Lenkiją šie darbai nutrūko ir neturėjo didesnio poveikio tolesnei astronomijos raidai Lietuvoje. Lietuvos universitete 1922 įsteigta Astronomijos katedra, kuriai vadovavo B. O. L. Kodatis. 1929 prie Kauno, Aleksote, buvo įkurta astronomijos observatorija ir sukonstruotas 12 cm astrografas. Kauno astronomijos observatorijoje svarbesnių mokslinių rezultatų nebuvo gauta, bet čia susiformavo šiuolaikinio astronomijos mokslo Lietuvoje užuomazga. 1939 astronomijos observatorija buvo perkelta iš Kauno į Vilnių, bet darbus nutraukė II pasaulinis karas. Svariausių rezultatų nepriklausomoje Lietuvoje pasiekė astronomai A. Juška (1927 Göttingeno universitete apgynė astronomijos daktaro disertaciją) ir P. Slavėnas (1928 Yale’io universitete), kurių tolesnė veikla turėjo didelę reikšmę astronomijos raidai Lietuvoje.
Astronominiai tyrimai po II pasaulinio karo
Lietuvos astronomų užgalaktinių tyrimų objektas – Trikampio galaktika (M33), nufotografuota 2001 Japonijos nacionalinės observatorijos 8,3 m skersmens Subaru teleskopu (nuotrauka sudaryta iš daugiau kaip 600 mln. vaizdo elementų)
1944 vadovaujant P. Slavėnui Vilniaus universitete buvo pradėtos astronomijos studijos, atkurti išlikę prietaisai ir pradėti tiriamieji darbai Vilniaus universiteto astronomijos observatorijoje. 1954 pradėti sistemingi kintamųjų žvaigždžių fotometriniai matavimai (A. Ažusienis, Vytautas Žitkevičius, A. Pučinskas ir kiti), 1959 – žvaigždžių spiečių ir žvaigždžių spektrų fotografiniai tyrimai, t. p. tarpžvaigždinės ekstinkcijos tyrimai (V. P. Straižys, Rolandas Bartkus, Vaidotas Jasevičius ir kiti). Darbai paspartėjo 1957 Lietuvos mokslų akademijos Fizikos ir matematikos institute įkūrus Astronomijos grupę, iš kurios 1967 suformuotas Astrofizikos sektorius (vadovas V. P. Straižys). Esminis veiksnys, keliems dešimtmečiams lėmęs astronomijos raidos Lietuvoje kryptį, buvo 1962 pradėti fotometrinių sistemų savybių tyrimai (V. P. Straižys, A. Ažusienis) ir 1965 sukurta Vilniaus fotometrinė sistema (V. P. Straižys, K. Zdanavičius).
Sėkmingi žvaigždžių matavimai naudojant Vilniaus fotometrinę sistemą pirmą kartą atlikti 1967 Krymo (Ukraina, 2014 aneksuotas Rusijos) astrofizikos observatorijoje. Šiems darbams plėtoti 1968 į Krymą buvo perkeltas 48 cm teleskopas. Svarbiausi astronominių tyrimų infrastruktūros plėtros darbai buvo atliekami Molėtų ir Maidanako (Uzbekija) astronomijos observatorijose. Molėtų astronomijos observatorijoje 1969 pradėjo veikti 25 cm, o 1974 – 63 cm teleskopai, 1975 įsigytas 35/51 cm Maksutovo sistemos teleskopas. Molėtų astronomijos observatorijos statyba baigta 1977, o 1991 joje pradėjo veikti 165 cm teleskopas. 1975 48 cm teleskopas su elektrofotometru buvo perkeltas iš Krymo į Maidanako astronomijos observatoriją, čia 1978 pradėta 1 m teleskopo bokšto statyba. 1981 teleskopas buvo sumontuotas ir 1982 pradėti sistemingi astronominiai stebėjimai (1993 Uzbekijai atiteko Maidanako observatorija su joje buvusiais Lietuvos teleskopais). Šiuo laikotarpiu daugėjo astronominius tyrimus atliekančių mokslinių padalinių. 1977 pertvarkius Lietuvos mokslų akademijos Fizikos ir matematikos institutą, Astrofizikos sektorius (vėliau skyrius) veikė Lietuvos mokslų akademijos Fizikos institute. 1990 įkurtame Teorinės fizikos ir astronomijos institute (nuo 2010 Vilniaus universiteto Teorinės fizikos ir astronomijos institutas) suformuotas astronominių tyrimų skyrius – Astronomijos observatorija (1990–2003 vadovavo V. P. Straižys, nuo 2003 – G. Tautvaišienė). Fizikos institute (nuo 2010 Fizinių ir technologijos mokslų centras) astrofizikos tyrimus atlieka Žvaigždžių sistemų fizikos skyrius (vadovas V. Vansevičius), kuris iki 1993 veikė kaip Astrofizikinių prietaisų laboratorija (vadovas Ramutis Drazdys). 1969 nuo Vilniaus universiteto Astronomijos katedros atskirta Astronomijos observatorija (1978–91 vadovas Romualdas Kalytis, 1992–2008 J. Sūdžius, nuo 2008 V. Vansevičius). Pagrindinės Lietuvos astronomų tyrimų kryptys: Galaktikos sandara, žvaigždžių cheminė sudėtis, galaktikų evoliucija. Nuo 1965 Vilniaus fotometrinę sistemą savo tyrimuose taikė daugelis Lietuvos astronomų: K. Zdanavičius (1967), A. Bartkevičius (1972), Z. G. Sviderskienė (1972), Aleksejus Bogdanovičius (1974), J. Sūdžius (1976), Genė Kurilienė (1977), A. Pučinskas (1984), Edmundas Ginutis Meištas (1984), Julius Sperauskas (1986), Janina Šleivytė (1988), K. Černis (1993), Rimvydas Janulis (1993), Arūnas Kazlauskas (1993), Stanislava Bartašiūtė (1994), Romualda Lazauskaitė (1997), Justas Zdanavičius (2006). Sėkmingiausiai Vilniaus fotometrinė sistema panaudota tarpžvaigždinei ekstinkcijai Galaktikoje tirti. Apibendrinus atliktus fotometrinius matavimus 1993 paskelbtas 7500 žvaigždžių katalogas. Tuo laikotarpiu buvo atliekami ir su Vilniaus fotometrine sistema nesusiję darbai: tirta UBV (Ultraviolet-blue-visual) fotometrinė sistema (A. Ažusienis, 1967), žvaigždžių spinduliuotės poveikis tarpžvaigždinėms dulkėms (Rolandas Bartkus, 1970), žvaigždžių spiečiai (Vaidotas Jasevičius, 1972), baltųjų nykštukių atmosferos (Anicetas Galdikas, 1987), žvaigždžių milžinių cheminė sudėtis (G. Tautvaišienė, 1988), žvaigždžių milžinių apvalkalai (A. Kučinskas, 1998), Verpeto galaktika (Audrius Bridžius, 1998), dulkėtosios galaktikos (Dmitrij Semionov, 2003), Andromedos galaktikos žvaigždžių spiečiai (Ieva Šablevičiūtė, 2007). Buvo tobulinami stebėjimų metodai ir kuriami astronomijos prietaisai: fotonų skaičiavimo metodas astrofotometrijai (Romualdas Kalytis, 1986), elektronografinė kamera (Ramutis Drazdys, 1986), daugiaspalvės elektronografinės fotometrijos metodas (V. Vansevičius, 1992), panoraminiai šviesos imtuvai (Gintautas Vilkaitis, Alfridas Skrebutėnas, 1997), atmosferos ekstinkcijos nustatymo metodas (Erika Pakštienė, 2003), žvaigždžių fotometrijos metodas plataus lauko kameromis (Rima Stonkutė, 2007). Lietuvai atkūrus nepriklausomybę išsiplėtė astronomų tarptautiniai ryšiai. Vadovaujant V. Vansevičiui 1993 pradėti galaktikų tyrimai; kartu su Japonijos astronomais sukurti nauji metodai kvazarų ir galaktikų dulkėtumui nustatyti, tirtos Vietinės grupės galaktikos, 2004 analizuojant Liūto A (Leo A) galaktikos stebėjimų duomenis pirmą kartą atrastas už nykštukinės galaktikos disko ribų besidriekiantis žvaigždžių vainikas (Rima Stonkutė, Donatas Narbutis, V. Vansevičius). Nuo 1993 grupė Lietuvos astronomų (Romualdas Kalytis, Edmundas Ginutis Meištas, Rimvydas Janulis) įsitraukė į programos Visos Žemės teleskopas darbus; 2007 Rimvydas Janulis kartu su šios programos dalyviais įvairių šalių astronomais atrado planetą, nedideliu atstumu skriejančią aplink seną (buvusią milžine) žvaigždę V 391 Peg. Nuo 1995 G. Tautvaišienė su užsienio astronomais atlieka spektrinius Paukščių Tako ir kitų galaktikų žvaigždžių cheminės sudėties tyrimus. Nuo 1998 A. Kučinskas su įvairių šalių astronomais tiria Magelano debesų žvaigždžių spiečių ir raudonųjų milžinių savybes, Julius Sperauskas savo sukonstruotu radialiųjų greičių matuokliu pradėjo dvinarių žvaigždžių (su A. Bartkevičiumi) bei žvaigždžių spiečių (su Jungtinių Amerikos Valstijų astronomais) tyrimus. Nuo 1999 grupė Lietuvos astronomų dalyvauja Europos kosmoso agentūros kosminės observatorijos Gaia rengimo darbuose. 2001 Molėtų astronomijos observatorijoje pradėti mažųjų Saulės sistemos kūnų paieškos darbai (K. Černis, K. Zdanavičius, Justas Zdanavičius) – atrasta daugiau kaip 170 naujų asteroidų. Lietuviškais vardais pavadinta nemažai kosminių objektų. Trys K. Černio kometos (Černio kometos) Černis-Petrauskas (1980), Černis (1983) ir Černis-Kuichi-Nakamura (1990) atrastos vizualiai teleskopu (daugiau kaip 20 kometų jis atrado Saulės observatorijos SOHO nuotraukose). Yra asteroidai Litva (Lietuva), Čiurlionis, Vilnius, Kaunas, Molėtai, Klaipėda, Straižys, Ažusienis, Bartkevičius, krateriai Mėnulyje – Počobutas, Sniadeckis, Marse – Gusevas, Alytus, Veneroje – kalnas Žemaitė ir 40 kitų paviršiaus darinių, pavadintų daugiausia senųjų lietuvių deivių ir mitologinių būtybių vardais; pavadinimus suteikė Tarptautinė astronomų sąjunga. 2014 paleisti pirmieji Lietuvoje sukurti dirbtiniai Žemės palydovai – Lituanica Sat‑1 ir LitSat‑1.
1975 Lietuvos mokinių informavimo ir techninės kūrybos centre (iki 1990 Jaunųjų technikų stotis, nuo 1990 Respublikiniai moksleivių techninės kūrybos rūmai) įkurtas astronomijos būrelis, kuris organizuoja renginius ir konkursus jauniesiems astronomams (Aurelija Visockienė, Gediminas Beresnevičius). Astronomijos ir gamtos mokslų žinioms skleisti 1962 Vilniuje įkurtas planetariumas. 1980 Molėtų astronomijos observatorijoje pradėjęs veikti visuomeninis astronomijos istorijos muziejus 1990 tapo Lietuvos etnokosmologijos muziejumi (1990–2019 direktorius G. I. Kakaras, nuo 2019 Linas Šmigelskas). 1973–90 veikė Sąjunginės astronomijos ir geodezijos draugijos Lietuvos skyrius; pradėtiems darbams tęsti ir koordinuoti 1995 įkurta Lietuvos astronomų sąjunga. 1993 Lietuva įstojo į Tarptautinę astronomų sąjungą.
Lietuvos etnokosmologijos muziejus
Astronomų rengimas
Pirmosios mokslo populiarinamosios lietuviškos knygos apie astronomiją ir dangaus reiškinius išleistos 19 a. pabaigoje: 1893 Tilžėje – Felikso Janušio Apie dangų: Saulė, Mėnuo, žvaigždės, planetos ir kometos, 1896 Čikagoje – J. Adomaičio-Šerno Apie Žemę ir kitus svietus, jų būvį ir pabaigą, 1909 Kaune – Jono Geručio-Balvočiaus Sodiečių dangus. Svarbesnės astronomijos populiarinamosios knygos: P. Slavėno Saulės sistema (1946), Žvaigždės (1948), A. Ažusienio Žvaigždžių milijardai (1964), G. I. Kakaro Šimtas astronomijos mįslių (1967), A. Juškos Žvaigždynų pasauliai (1972), Astronomijos enciklopedinis žodynas (1984), Z. G. Sviderskienės Astronomijos abėcėlė (1980), Žvaigždynai (1983), V. P. Straižio Paukščių Takas (1992), Astronomijos enciklopedinis žodynas (2002). Svarbiausi tęstiniai leidiniai, kuriuose buvo skelbiami populiarūs astronomijos straipsniai ir naujienos: 1920–40 – Kosmos, 1956–63 – Astronominis kalendorius, nuo 1989 leidžiamas astronomijos metraštis Lietuvos dangus. 1998 įkurta pirmoji astronomijos populiarinimo interneto svetainė Lietuvos dangus (redaktorius Audrius Bridžius). Leisti tęstiniai mokslo leidiniai: 1860–63 Vilniuje M. Gusevas leido pirmąjį Rusijos imperijoje tiksliųjų mokslų žurnalą Vestnik matematičeskich nauk (išleista 40 numerių), kuriame buvo skelbiami ir astronomijos darbai bei naujienos, 1921–39 leistas Biuletyn Observatorjum Astronomicznego w Wilnie, 1960–92 – Vilniaus astronomijos observatorijos biuletenis (rusų kalba). Nuo 1992 leidžiamas periodinis žurnalas Baltic Astronomy (redaktorius V. P. Straižys). Išleisti keli lietuviški astronomijos vadovėliai: Bernardo Kuodaičio Astronomija: paskaitos, skaitytos Lietuvos universitete 1925–1926 m. (1926), A. Juškos Astronomijos vadovėlis (1928), P. Slavėno Astronomija (1938), A. Ažusienio, A. Juškos, G. I. Kakaro Astrofizika (1977), A. Ažusienio, A. Pučinsko, V. P. Straižio Astronomija (1995 22003) ir V. P. Straižio monografijos: Daugiaspalvė žvaigždžių fotometrija (Mnogocvetnaja fotometrija zvjozd 1977), Žvaigždės su metalų deficitu (Zvjozdy s deficitom metallov 1982), Daugiaspalvė žvaigždžių fotometrija (Multicolor Stellar Photometry 1992 21995).
Nuo 1944 astronomo kvalifikaciją galima įgyti Vilniaus universitete. 1979–2003 Vilniaus pedagoginiame universitete (iki 1992 Vilniaus pedagoginis institutas) buvo rengiami fizikos ir astronomijos mokytojai.
L: Vilniaus universiteto istorija 3 t. Vilnius 1976–79; Vilniaus astronomijos observatorijos biuletenis 1979 nr. 50; Vilniaus universiteto istorija, 1579–1994 Vilnius 1994; L. Klimka, V. Straižys Tūkstantmetė laiko juosta. Lietuvos astronomija 1000–1999 / Lietuvos dangus 2000; E. Makariūnienė, L. Klimka Lietuvos fizikų ir astronomų sąvadas Vilnius 2001; S. Matulaitytė Senoji Vilniaus universiteto astronomijos observatorija ir jos biblioteka Vilnius 2004.
3018
110
Vilniaus universiteto astronomijos observatorijoje Dallmeyerio fotoheliografu 19 a. 8 dešimtmetyje nufotografuota Saulė
asteroidas Kaunas, atrastas Molėtų astronomijos observatorijoje (2002); Palomaro observatorijoje Schmidto teleskopu 2002 04 14 kas 30 minučių fotografuotose nuotraukose rodyklės žymi asteroidą Kauną, judantį žvaigždžių fone
nykštukinė galaktika Liūto A (Leo A), nufotografuota 2001 Subaru teleskopu