atezmas (pranc. atheisme < gr. a – prieš + theos – dievas), bedievybė, pažiūrų sistema (doktrina) ir ja pagrįstos praktinės nuostatos, neigiančios Dievo, antgamčių būtybių bei reiškinių buvimą. Kraštutinė ateizmo kryptis (vadinamasis kovingasis ateizmas), kuriai būdinga ne tik Dievo neigimas, bet ir kova su bet kokiomis religijos apraiškomis, dažnai vadinama antiteizmu. Deizmas (neigiamos kai kurios religinės dogmos), panteizmas (Dievas tapatinamas su gamta) ir laisvamanybė (kritiškai arba neigiamai vertinama religija, iškeliama proto pažintinė laisvė) padeda plisti ateizmui, kartais būna jo priedanga arba prielaida pereiti į ateizmą.
Ateizmas nėra vientisa pažiūrų sistema; jis remiasi įvairiomis filosofinėmis, socialinėmis ir kultūrinėmis nuostatomis, todėl egzistuoja daug ateizmo atmainų, kurias bandoma jungti į keletą tipų (teorinis, praktinis, pozityvusis, negatyvusis, absoliutusis, gnoseologinis, ontologinis, gamtamokslis, antropologinis ir kitoks ateizmas). Ateizmas išplitęs daugiausia europietiškosios kultūros aplinkoje, o kitose kultūrose (pavyzdžiui, Rytų) reiškiasi mažiau. Ateizmo turinys nuolat kito, jį lėmė religinių pažiūrų kitimas, pažinimo ir mokslo raida. Kito ir ateizmo termino reikšmė: senovės graikai ateistais (atheoi) vadino tuos, kurie nepakluso valstybinei religijai; vėliau dėl to taip buvo vadinami krikščionys. Klemensas Aleksandrijietis pirmasis ateistais pavadino žmones, neigiančius Dievo buvimą.
Istorija
3 amžiuje prieš Kristų Indijoje susiformavusios materialistinės lokajatos (čarvakos) filosofinės mokyklos atstovai vienintele tikrove laikė juslėmis suvokiamą pasaulį, todėl neigė dievų buvimą bei žmogaus sielos nemirtingumą. Senovės graikų filosofai, siekdami teoriškai pagrįsti ateizmą, bandė įrodyti iliuzinį religijos pobūdį: Ksenofanas teigė, kad ne dievai sukūrė žmogų, o žmogus – dievus, Epikūras – kad žmogus taps laisvas ir laimingas tik tada, kai atsikratys baimės, kurią jam kelia šventikų, turinčių savanaudiškų tikslų, pramanyti dievai. 18 amžiaus prancūzų švietėjai (Voltaire’as, D. Diderot, J. Le R. d’Alembert’as, P. H. T. d’Holbachas ir kiti) religiją laikė dėl žinių stokos atsiradusiu prietaru, o ateizmo skleidimą – šio prietaro įveikimo būdu ir svarbiausia žmonijos pažangos prielaida. Vokiečių filosofas L. Feuerbachas teigė, kad Dievas tėra žmoguje glūdinčio poreikio turėti tobulą meilės partnerį projekcija į anapusybę, ir siūlė tą iliuzinį partnerį pakeisti tikruoju (kitu žmogumi). Ateizmo plitimui didelę įtaką turėjo Ch. R. Darwino evoliucijos teorija. K. Marxui religija buvo ideologinis darinys, dangstantis tikrąsias žmonių nelygybės priežastis ir išnyksiantis panaikinus gamybos priemonių privačią nuosavybę, t. y. pašalinus šios nelygybės prielaidas.
Austrų psichoanalitikas S. Freudas religiją laikė iliuzija (žmonių troškimų projekcija), Dievo įvaizdį traktavo kaip iškreiptą globojančio ir kartu baudžiančio tėvo suabsoliutinimą. Jungtinių Amerikos Valstijų filosofas R. Carnapas teigė, kad prasminga tik tai, ką tiesiogiai ar netiesiogiai galima susieti su jusliniu suvokimu, žodį Dievas laikė beprasmiu, nes jis neturįs jokio jusliškai suvokiamo atitikmens. Anot prancūzų filosofo J.‑P. Sartre’o, žmogus esąs laisvai save iš nieko kuriantis ir vien tik sau už savo veiksmus atsakingas, todėl Dievo – šią žmogaus laisvę ribojančio principo – pripažinimas yra klaida. Vis dėlto 20 amžiuje ateizmas išplito ne tiek dėl pastangų teoriškai įrodyti ar paneigti iliuzinį religijos pobūdį, o dėl mokslo bei technikos pažangos ir vartotojiškos gyvensenos.
Marksistinis ateizmas (kovingojo ateizmo atmaina) po Spalio perversmo (1917) Rusijoje (vėliau SSRS bei kitose sovietų bloko šalyse) tapo valstybės oficialia ideologija ir buvo diegiamas (ypač SSRS, Kinijoje, Vokietijos Demokratinėje Respublikoje ir Kuboje) prievarta (antiklerikalizmas); 20 amžiaus dešimtajame dešimtmetyje Rusijoje bei buvusiose sovietų bloko šalyse (Europoje) jis neteko privalomos oficialios ideologijos statuso ir jo reikšmė viešajame gyvenime sumenko.
Ateizmas Lietuvoje
Lietuvoje ateizmo pradų būta 16 amžiaus radikaliųjų arijonų pažiūrose. Už tariamą Dievo neigimą 1689 buvo nuteistas mirti K. Liščinskis. 18 amžiaus pabaigoje–19 amžiaus pradžioje plintant materialistinei pasaulėžiūrai jos nuosaikiai buvo reiškiamos Vilniaus universitete. 19 amžiaus pabaigoje–20 amžiaus pradžioje ateistines idėjas propagavo J. Adomaitis‑Šernas, P. Avižonis, P. Mikolainis, marksistinį ateizmą – V. Kapsukas ir Z. Angarietis, ateistinę literatūrą leido laisvamaniai J. Šliūpas, V. Dembskis. 1918–40 ateistinės pažiūros buvo skleidžiamos kartu su materialistine pasaulėžiūra (P. Avižonis, V. Dubas, T. Ivanauskas, V. Kuzma, V. Lašas, D. Rudzinskas, P. Slavėnas, J. Šopauskas), propaguojamos kai kurių visuomenės organizacijų ir jų spaudos (mokytojų draugija Naujoji mokykla, žurnalai Mokykla ir visuomenė, Kultūra, Laisvamanių etinės kultūros draugija, laikraštis Laisvoji mintis ir kiti), bet visuomenei ateizmas didelio poveikio neturėjo. Sovietų okupacijos metais marksistinis ateizmas tapo privalomos pasaulėžiūros dalimi, prievarta diegtas bendrojo lavinimo mokyklose, dėstytas aukštosiose mokyklose (vadintas moksliniu ateizmu). Uždrausta mokyti tikybos, o slapta jos mokantys buvo persekiojami ir represuojami. Vilniuje, uždarytoje Šv. Kazimiero bažnyčioje, 1961 įsteigtas Ateizmo muziejus (veikė 1966–89). Marksistinį ateizmą aktyviai propagavo J. Aničas, J. Barzdaitis, A. Balsys, B. Bitinas, A. Čedavičius, A. Gaidys, V. Lazutka, V. Niunka, J. Ragauskas, J. Žiugžda ir kiti, bet prievarta brukamas Lietuvos visuomenėje jis neprigijo. 1988 susikūrus Sąjūdžiui naujo tautinio atgimimo sąlygomis marksistinis ateizmas prarado oficialios ideologijos statusą ir 1990 atkūrus Lietuvos nepriklausomybę viešajame gyvenime sunyko.
1076
antiteizmas