Atnai (senovės gr. Athēnai), senovės graikų polis Atikoje.
Apie 12 a. pr. Kr. legendinis Atėnų karalius Tesėjas suvienijo Atikos giminines bendruomenes į vieną valstybę ir, pasak Plutarcho, suskirstė į eupatridus (aristokratiją), geomorus (vidutiniuosius ir smulkiuosius žemvaldžius) bei demiurgus (amatininkus). 12 a. pr. Kr. pabaigoje–11 a. pradžioje legendinis karalius Kodras atrėmė dorėnų antpuolį. Po jo mirties Atėnus valdė iš eupatridų renkami archontai ir senių taryba – areopagas.
Partenonas Atėnų akropolyje (447–432 pr. Kr., architektai Iktinas, Kalikratas)
Atėnai turtėjo iš keramikos gamybos, Atikos aliejaus ir grūdų eksporto. Atsikraustė daugiau gyventojų. Apie 620 pr. Kr. archontas Drakontas išleido pirmuosius Atėnų įstatymus (Drakonto įstatymai), kuriais bandė suderinti įvairių socialinių sluoksnių interesus. Apie 594 Solono reformos apribojo areopago galias, padidino tautos susirinkimo eklesijos reikšmę ir įsteigė 400 tarybą, kurios nariais galėjo būti ir pirmojo turto cenzo nekilmingi Atėnų piliečiai. 560–527 (su pertraukomis) tironas Peisistratas, iki 510 jo sūnūs tęsė kovą su eupatridais: konfiskavo politinių priešininkų žemę ir išdalijo valstiečiams, sumažino mokesčius, pradėjo teikti valstybinį kreditą. Be to, įrengė vandentiekį, pastatė Atėnės šventyklą Akropolyje, Demetros – Eleusine; buvo užrašytas Homero epas (poemos), atsirado drama. 508 pr. Kr. Kleistenio reformos panaikino aristokratijos politinę valdžią ir įtvirtino vergovinę demokratiją. Aukščiausias valdžios institucijas – 500 tarybą ir 10 strategų kolegiją – rinko visi piliečiai teritoriniu principu: 10 demų (teritorinis vienetas, lygus 1 filei) rinko po 50 atstovų į tarybą ir po 1 – į kolegiją.
Per graikų–persų karus (500–449) Atėnai organizavo pasipriešinimą persams, buvo viena pagrindinių (greta Spartos) karinių jėgų, turinti didžiausią laivyną. Po laimėtų karų 478 ar 477 pr. Kr. subūrė Atėnų pirmąją jūrų sąjungą (Delo sąjunga) ir pradėjo siekti hegemonijos graikų pasaulyje. Labiausiai Atėnai suklestėjo Periklio valdymo metais (444 ar 443–429); tapo graikų pasaulio kultūros centru, Atikos tarmė – literatūrinės prozos kalba. Baigtas statyti Akropolio ansamblis. Atėnuose kūrė Herodotas, Anaksagoras, Fidijas, Sofoklis. Visiems Atėnų piliečiams, kad galėtų lankyti teatrą, buvo mokamas teatro mokestis.
Atėnų įtakos plitimui pasipriešino oligarchinė Sparta ir jos vadovaujama Peloponeso sąjunga. Ši konkurencija sukėlė Peloponeso karą (431–404), kurį Atėnai pralaimėjo ir prarado politinę hegemoniją Graikijoje. 4 a. pirmoje pusėje atsigavo; 378 ar 377 įkūrė Atėnų antrąją jūrų sąjungą. 338 subūrė antimakedonišką koaliciją, bet pralaimėjo Chaironėjos mūšį (338) ir pateko Makedonijos valdžion. Per Aleksandro Makedoniečio žygį į Aziją bandė atgauti nepriklausomybę, bet nesėkmingai (Lamijos karas).
146 pr. Kr. Atėnus, kaip ir visą Graikiją, nukariavo romėnai, kurie miestui paliko ribotą savivaldą. 88 sustiprėjo antiromėniškos nuotaikos; Lucijaus Kornelijaus Sulos kariuomenė Atėnus užėmė (86 pr. Kr.), apiplėšė, dalį kultūros vertybių išvežė į Romą. 27 pr. Kr. Atėnai įėjo į Romos Achajos provinciją. Imperijos laikotarpiu buvo kultūros centras. 3 a. per barbarų puldinėjimus sunyko. Nuo 4 a. pabaigos tapo provinciniu Rytų Romos (Bizantijos) imperijos miestu; dauguma kultūros paminklų išvežta į Konstantinopolį; 529 imperatorius Justinianas I Didysis uždarė Atėnų filosofijos mokyklą (neoplatoniškąją Akademiją).
2924