Atnų antróji jrų sjunga, graikų polių karinė ir politinė sąjunga (378 ar 377–355 pr. Kr.). Įkurta Atėnų iniciatyva.
Tikslas – įsigalėti Egėjo jūroje bei Juodosios jūros sąsiauriuose ir sukliudyti Spartai viešpatauti Graikijoje. Nariai – beveik visi buvusios Delo sąjungos poliai, išskyrus Mažosios Azijos graikų miestus. Norint užkirsti kelią galimai Atėnų hegemonijai sąjungos sutartimi buvo aiškiai nustatytas jų vaidmuo: Atėnams uždrausta keisti sąjungos konstituciją, sąjungininkų miestuose kurdinti savo vietininkus, steigti kolonijas ar įsigyti žemių už Atėnų polio ribų, rinkti mokesčius (išskyrus narių įnašus laivynui – syntaksius). Nario autonominis statusas nustatytas pagal Antalkido taikos sutarties (388) pavyzdį. Kiekvienas sąjungos narys turėjo balso teisę sinedrione (bendrame susirinkime).
Atėnų antroji jūrų sąjunga – stipriausias graikų junginys – pradėjo irti dėl Atėnų finansinių sunkumų ir Tėbų siekių viešpatauti Bojotijoje bei noro vykdyti savarankišką antispartišką politiką. Tėbų pergalės prieš Spartą (371, 369) išgąsdino sąjungos narius – šie ėmė remti Spartą. Tėbai ir Sparta per tarpusavio karus nusilpo, o sąjungą iš vidaus pradėjo ardyti persai. Karijos valdytojas Mausolas, pasinaudojęs tuo, kad Atėnai pertvarkė sąjungos mokesčius savo naudai, 357 sukurstė jos narių maištą prieš Atėnus (Sąjungininkų karas); jam 355 pasibaigus sąjunga faktiškai iširo, atėniečių valdžia liko tik Kikladų salose ir Egėjo jūros šiauriniame regione.
1606