atgailà (lot. poenitentia), religinis ir dorovinis nusiteikimas, kai gailimasi dėl nuodėmės ir ryžtamasi pasitaisyti. Svarbi daugelio religijų nuostata. Atgaila būdinga ir pirmykštėms religijoms. Krikščionių atgaila yra vidinė žmogaus nuostata, kai susitaikoma su Dievu, artimu ir pačiu savimi. Atgailos formos įvairios: malda, išpažintis, pasninkas, geri darbai, atlaidai. Katalikybė atgaila sieja su Atgailos sakramentu, kai žmogus (penitentas), apgalvojęs savo veiksmus, gailisi, išpažįsta nuodėmes ir gauna Dievo atleidimą. Atgaila atliekama laisva valia, o atleidimas priklauso nuo Dievo malonės. Apie krikščionišką atgailą užsimenama Hermio Ganytojuje. Šv. Augustino laikais įsivyravo nuostata apie vienkartinį nuodėmės atleidimą. Atgaila buvo siejama su trimis didžiausiomis – stabų garbinimo, nužudymo ir svetimavimo – nuodėmėmis. Iki 12 a. praktikuota vieša atgaila, vėliau, pirmiausia Anglijoje ir Airijoje, įsigalėjo asmeninė ir slapta. Nuo Laterano IV susirinkimo (1215) atgaila laikoma sakramentu (pripažįsta tik Katalikų Bažnyčia). 1614 katalikų apeigynas įvedė iškilmingesnę Atgailos sakramento formą: kunigas, klausantis išpažinties, privalo dėvėti kamžą ir stulą, klausyti specialioje bažnyčios vietoje (klausykloje). Naujasis Atgailos sakramento apeigynas (Ordo poenitentiae) paskelbtas 1974. Atgailos metas yra adventas, gavėnia, pasninkų dienos (po tris dienas kiekvieną metų ketvirtį). Jubiliejiniais metais (pvz., 2000) atgailos dienas skelbia popiežius visai Bažnyčiai arba vyskupas savo vyskupijai.
47