Ãtika (Attikí, sen. gr. Attikē), istorinė sritis ir administracinis regionas Graikijos pietuose, Atikos pusiasalyje, tarp Sarono įlankos ir Petalijos įlankos (Egėjo jūra).
Atikos kraštovaizdis; priekyje – antikos laikų Eleusino liekanos
Administracinio regiono (graikiškai perifereia) plotas 3808 km2. 3,83 mln. gyventojų (2011). Centras – Atėnai. Salos sudaro 15 % Atikos regiono teritorijos; didžiausios salos (plotas km2): Kitera (278), Salaminas (95), Aigina (83), Idra (50). Atikoje gyvena 36 % Graikijos gyventojų. Ypač jų padaugėjo 1960–80 (dėl didelės migracijos iš kitų Graikijos regionų). Didumą Atikos užima kalvos ir kalnai (aukščiausias kalnas – Karambola, 1413 m; Parnitos masyve). Trečdalį Atikos teritorijos užima Megaros, Keratėjos, Maratono, Oropo lygumos. Klimatas mediteraninis. Atėnuose sausio vidutinė temperatūra 9 °C, liepos 27 °C. Per metus iškrinta 410 mm kritulių. Karštomis vasaros dienomis susidaro sausas rūkas (kalina). Parnitos kalnų masyvo ir Suniono kyšulio (su Poseidono šventyklos griuvėsiais) nacionaliniai parkai.
Ūkio svarbiausia šaka – paslaugų sfera (ji sukuria 70 % Atikos BVP). Daugiausia pajamų duoda transportas ir ryšiai, turizmas ir prekyba, bankininkystė ir draudimas, laivų frachtas. Gaunamas marmuras (Pentelikone), kasama švino ir cinko, geležies rūdos, boksitas. Pramonės įmonės daugiausia sutelktos Atėnuose. Auginama vynmedžiai, alyvmedžiai, citrusiniai augalai, daržovės. Veisiamos avys ir ožkos. Bitininkystė.
2097
Istorija
Patogi geografinė padėtis antikos laikais skatino laivininkystę, jūrų prekybą (uostai Pirėjas, Faleras). Maždaug 12 a. prieš Kristų pabaigoje–11 a. prieš Kristų pradžioje legendinis Atikos karalius Kodras atrėmė dorėnų antpuolį. Į Atiką persikėlė daug achajų iš dorėnų užimtų sričių. Kartu su Atėnais sudarė Atėnų polį (Atėnai, senovės graikų polis). Atika buvo susiskirsčiusi į 3 gamtinėmis sąlygomis, ekonominiu gyvenimu ir socialine struktūra skirtingas sritis: pajūrį rytuose (graikiškai paralia), lygumą centre apie Atėnus ir Eleusiną (graikiškai pediake) ir Parneto bei Pentelės papėdžių zoną šiaurėje (gr. diakria). Jų interesams archajiniu laikotarpiu (8–6 a. prieš Kristų) atstovavo paralijų, pediakų ir diakrijų partijos. 5 a. prieš Kristų nugalėjus persus Atika su Atėnų miestu pirmavo Graikijoje. Po pralaimėto Peloponeso karo (431–404 prieš Kristų) jos vaidmuo susilpnėjo, tačiau kaip kultūros centras buvo svarbi ir Romos laikais (146 prieš Kristų–3 a.). Jos politinę istoriją lėmė daugiausia gyventojų turintys Atėnai.
879