Ãtis (gr. Attis), graikų mitologijoje – frigų kilmės (Frigija) dievas. Kultas susijęs su Kibelės kultu. Pausanijas knygoje Achaja aprašė du mito variantus. Pasak vieno, Atis buvo frigo sūnus, negalėjęs turėti vaikų. Lidijoje jis įvedė šventes Kibelės garbei. Žuvo medžioklėje nuo Dzeuso pasiųsto šerno. Pasak kito varianto, Atis buvo dvilyčio (hermafrodito) dievo Agdisčio sūnus. Dėl dieviško grožio sūnų Agdistis įsimylėjo ir trukdė jo santuokai su karaliaus dukra. Todėl Atis išprotėjo, išsikastravo ir mirė. Iš Ačio kraujo pavasarį išaugdavo medžiai ir gėlės (laikytas frigų augmenijos dievu). Agdistis prašė Dzeuso jį prikelti iš mirusiųjų, o kūną padaryti amžinai jauną ir nemirštantį. Šis mito variantas tapo populiarus helenizmo epochoje, tada jis paplito ir Romoje.
jaunuolis Atis, dėvintis frigų kepurę (portretinis biustas, marmuras, 2 a., Prancūzijos nacionalinė biblioteka)
Ovidijus veikalo Švenčių kalendorius (Fasti) 4 knygoje rašė, kad Atis buvo Kibelės numylėtinis ir jos šventyklos sargas, bet įsimylėjęs nimfą sulaužė viengungystės įžadą, todėl Kibelė atėmė jam protą ir jis išsikastravo. Ačio garbei Romoje buvo rengiama 6 d. šventė, kurios metu buvo imituojama dievo mirtis ir prisikėlimas (žiemą žūstančios ir pavasarį prisikeliančios augmenijos simbolis): kovo 25 vykdavo Ačio laidojimo ceremonija – naktį uždegus šviesą žynys paskelbdavo dievo atgimimą, po 2 d. upėje būdavo apiplaunamos Ačio ir Kibelės statulos.
6 a. pr. Kr. Frigiją užkariavus Lidijai susiformavo lidiškoji mito versija. Apie tai rašo ankstyvosios krikščionybės rašytojas Arnobijus iš Sikos (m. 330) knygoje Prieš pagonis. Anot jo, Atis buvo Frigijos karaliaus Kalaoso sūnus eunuchas, Lidijoje įvedęs Kibelės kultą ir mokęs jo apeigų, sulaukusių ypatingų deivės malonių. Tai Dzeusui sukėlė pavydą ir pyktį, jis pasiuntė šerną naikinti derliaus. Herodotas pateikė istorizuotą šio mito versiją, anot kurios, Atis yra Lidijos karaliaus Krozo sūnus, kurį Adrastas atsitiktinai nužudė medžiodamas šerną.