atlantzmas, amerikiečių geopolitikos kryptis. Pagrindines geopolitines sąvokas ir idėjas atlantistai perėmė iš britų geopolitiko H. J. Mackinderio. Atlantizmo pradininkas Jungtinių Amerikos Valstijų admirolas A. T. Mahanas veikale Jūrų galios įtaka istorijoje (1660–1783) (The Influence of Sea Power in History (1660–1783) 1890) sureikšmino vandens komunikacijų, laivyno, jūrų prekybos veiksnius valstybių raidai (ir net tautų mentalitetui). Pasak atlantizmo atstovų, Atlanto vandenynas jungia vieną ir tą pačią Vakarų civilizaciją, o atlantizmo geostrategija skirta šios civilizacijos valstybių saugumui bei galiai plėsti.
Alfredo Thayerio Mahano koncepciją išplėtojo N. J. Spykmanas. Jis pirmasis pavartojo labai svarbią rimlando (plati Eurazijos pakrantės zona) sąvoką. Nicholas Johnas Spykmanas baiminosi, kad Eurazija (heartlandas) gali būti pajungta vienos valstybės; tada kiltų didelė grėsmė ir Jungtinių Amerikos Valstijų saugumui, todėl Jungtinėms Amerikos Valstijoms reikėtų sudaryti strateginę sąjungą su Didžiąja Britanija ir Japonija. Ši sąjunga būtų prielaida kontroliuoti rimlandą, o tada Jungtinės Amerikos Valstijos tarsi anakonda apsuptų heartlandą ir pasiektų lemiamą pergalę. Per Šaltąjį karą pagal šį planą Jungtinėse Amerikos Valstijose buvo sukurta sulaikymo strategija.
Saulas Bernardas Cohenas geopolitinę sistemą suvokė kaip trijų lygmenų hierarchinę struktūrą: geostrateginės pasaulio zonos (jūrinės ir sausumos valstybės), geopolitiniai regionai, nacionalinės valstybės. Svarbiausi geopolitiniai regionai yra Artimieji bei Viduriniai Rytai ir Pietryčių Azija. Šie regionai vadinami skeveldrų juostomis (shatter‑belts). Svarbiausias esą yra ne visas rimlandas, bet tik skeveldrų juostų diskontinentinės (tarpinės) sritys. Tuo remdamasis Saulas Bernardas Cohenas pasiūlė taikyti selektyvųjį sulaikymo doktrinos variantą, pagal kurį Jungtinės Amerikos Valstijos ilgainiui turėtų įgyti visų diskontinentinių sričių kontrolę.
Atlantizmo idėjas toliau plėtoja neoatlantistai. Žymiausias jų – S. P. Huntingtonas veikale Civilizacijų susidūrimas ir pasaulio pertvarkymas (The Clash of Civilizations and the Remaking of World Order 1996) oponuoja mondializmo atstovo F. Fukuyamos istorijos pabaigos koncepcijai. Pasak Samuelio Phillipso Huntingtono, pasibaigus Šaltajam karui tarp civilizacijų (ar jų grupių) ryškėja konfrontacija, kuri vyksta pagal principą Vakarai ir kiti (The West and the Rest). Konfrontacijos būtų galima išvengti, jei kitos civilizacijos perimtų svarbiausias liberalias Vakarų demokratijos vertybes – individualizmą, liberalizmą, pagarbą žmogaus teisėms, demokratiją, rinkos ekonomiką. Pasak Samuelio Phillipso Huntingtono, tai mažai tikėtina, nebent Rusija galėtų tai padaryti. Pavojingiausias Vakarams būtų Kinijos ir islamo civilizacijų suartėjimas.
894
2232