atminai

atmina, atminmai, mẽtinės, mirusiųjų paminėjimas su gedulingomis maldomis ir vaišėmis.

Senovės lietuviai minėdavo trečią, septintą, devintą, trisdešimtą ir keturiasdešimtą dieną po mirties.

19–20 a. mirus šeimos ar giminės nariui paprastai po mėnesio buvo keliamos ketvirtynos, po metų – metinės. Mirusieji minimi jiems skirtomis pamaldomis bažnyčioje, giesmėmis, maldomis ir vaišėmis namuose. Visi mirusieji prisimenami per Vėlines.

Atminai remiasi senovės lietuvių tikėjimu, kad mirusiojo vėlė tuo laiku dar klaidžiojanti apie savo namus ir tik pavaišinta juos visiškai paliekanti. Senoviniu papročiu mirusiajam prie stalo paliekama tuščia vieta su lėkšte, uždegama žvakė. Jo vėlei įdėdavo visų valgių, vėliau imta šelpti pavargėlius.

Pirmieji apie atminus žinių pateikė Johanas Maletius ir Hieronimus Maletius, Sigismundas Schwabe (visi 16 a.). Pasak jų, Mažojoje Lietuvoje atminų vaišės rengtos keletą kartų per metus, trejus ir daugiau metų iš eilės; joms pasibaigus aslą iššluodavo ir paprašydavo vėles palikti namus. atminai susiję su mirusiųjų kultu.

2273