atmintiẽs institùcija, įstaiga ar organizacija, kuri kaupia, sistemina, saugo ir populiarina žmonijos kultūrinę atmintį, užfiksuotą kultūros paveldo objektuose ir dokumentuose.
Institucijos
Atminties institucijomis laikomos bibliotekos, muziejai, archyvai, kitos įstaigos ir organizacijos, kurių veikla susijusi su kilnojamųjų kultūros vertybių kaupimu, saugojimu ir sklaida, tų įstaigų ar organizacijų struktūriniai padaliniai, valstybinių kultūrinių rezervatų, istorinių nacionalinių parkų direkcijos, kurios vykdo ir muziejinę veiklą, ypatingos nacionalinės svarbos statusą turintys valstybiniai mokslinių tyrimų institutai (kurių steigimo dokumentuose numatyta kaupti, sisteminti, saugoti, skleisti nematerialųjį ir dokumentinį valstybės ir su valstybe susijusį rašytinį literatūros, tautosakos bei kitokį paveldą, archeologinę ir etnografinę medžiagą, valstybės istorijos šaltinius), archyvų, bibliotekų ir muziejų asociacijos.
Veikla
Atminties institucijos rūpinasi nacionalinio kultūros paveldo išlikimu ir išsaugojimu ateities kartoms, pildo saugomus kilnojamųjų kultūros vertybių (archeologinių radinių, įvairių daiktų, meno vertybių ir kitų muziejinių eksponatų, knygų ir kitų spaudinių, rankraščių, dokumentų, nuotraukų, žemėlapių, vaizdo ir garso įrašų bei kitų objektų) rinkinius, pristato juos visuomenei, restauruoja ir (arba) konservuoja vertybes, atlieka technologinius, istorinius ir menotyrinius tyrimus, t. p. skaitmenina kultūros paveldo objektus (pirmiausia vertingiausius, unikalius, dominančius visuomenę, nykstančius ar reikalingus įvairių įstaigų veiklai) ir viešosiose prieigose skelbia sklaidai skirtą skaitmeninį turinį (skaitmenines nuotraukas, skaitmeninius vaizdo ir garso įrašus ar kitus objektus ir jų aprašus).
Atminties institucijų bendras tikslas lemia glaudų jų tarpusavio bendradarbiavimą, bet savo veiklą vykdo remdamosi joms būdingais metodais ir taisyklėmis. Augant visuomenės informacijos poreikiui didėja atminties institucijų svarba – siekiama kuo daugiau jose saugomų objektų padaryti lengviau prieinamus vartotojams.
Termino istorija
Manoma, kad terminas atminties institucija pirmą kartą paminėtas 1972 Bibliotekų išteklių tarybos (angl. Library Resources Council, įsteigta 1956, nuo 1997 Bibliotekų ir informacijos išteklių taryba, angl. Council on Library and Information Resources, CLIR, būstinė Alexandrijoje, Jungtinės Amerikos Valstijos) ataskaitoje. 1994 jį pavartojo švedų mokslininkas Rolandas Hjerppe, 1995 Kanados bibliotekos ir archyvo fotografijos specialistė Joan Schwartz, 1999 airių bibliotekininkas Lorcanas Dempsey ir kiti. 21 a. terminas išplito pabrėžiant bendrą bibliotekų, muziejų ir archyvų tikslą saugoti ir populiarinti kultūrinę atmintį. 2008 Izraelio mokslininkas Guy Pessachas pasiūlė išplėsti atminties institucijos sampratą – be tradicinių institucijų (bibliotekų, muziejų, archyvų), jomis laikyti ir socialinius tinklus, turinio dalijimosi platformas, įvairias internetines duomenų bazes, skaitmeninių vaizdų agentūras, internetines muzikos parduotuves ir panašius darinius.
2012 Australijos mokslininkė Helena Robinson sukritikavo atminties institucijų sampratą teigdama, kad terminas dažnai supaprastinamas diskutuojant apie galimą šių institucijų konvergenciją skaitmeniniu ir fiziniu lygmeniu, kurią daugiausia lemia paslaugų racionalizavimas, veiklos finansinis efektyvumas ir visuotinės prieigos prie informacijos siekis. Įvairios atminties institucijos, kaupdamos ir saugodamos savitas kolekcijas, nevienodai vertina istoriją ir kultūrinę atmintį, naudoja skirtingus vertybių paieškos, rinkimo, tvarkymo, interpretavimo ir pateikimo visuomenei būdus, todėl ryškėjant muziejų, bibliotekų ir archyvų tarpusavio jungimosi tendencijai (pvz., Australijoje, Jungtinėje Karalystėje, Kanadoje, Naujojoje Zelandijoje) turėtų būti išsaugomi jų skirtumai ir įvairovė kaip konkrečios srities požiūrio į kultūrinę atmintį pagrindas, t. p. atminties institucijų samprata galėtų apimti ir mokyklas, universitetus, žiniasklaidos bendroves, vyriausybės ir religines institucijas. Kai kurie tyrinėtojai pastebi, kad skaitmeninant atminties institucijų kolekcijas ir jų objektus pavieniais elektroniniais įrašais gali būti prarasta pirminė jų saugojimo tvarka ir ankstesnis papildomas kontekstas, sumažėja galimybė vartotojams juos analizuoti ir interpretuoti įvairiais aspektais.