atmints, individo gebėjimas įsiminti, sisteminti, išlaikyti ir atsiminti tai, kas patirta, suvokta ar galvota. Atminties pagrindiniai procesai (įsiminimas, laikymas atmintyje, atsiminimas) prasideda išoriniams ar vidiniams dirgikliams paveikus receptorius ir jaudinimui pasiekus smegenų centrus. Informacija atmintyje koduojama vaizdiniais ir sąvokomis. Laikymui skirta informacija tvarkoma trumpalaikėje atmintyje, vėliau perduodama į ilgalaikę atmintį. Pagal tai, kas įsimenama, skiriama motorinė (judesių ir jų sekos), emocinė (jausmų, išgyvenimų), vaizdinė (objektų, reiškinių ir jų ypatybių), žodinė (informacijos kodavimas sąvokomis) ir eidetinė atmintis (eidetizmas), pagal veiklos tikslingumą – nevalinga (įsiminimas ir atsiminimas be specialaus išankstinio ketinimo) ir valinga atmintis (atminties procesai yra tikslingi ir iš anksto numatyti), pagal įsimenamos informacijos įprasminimo ir supratimo laipsnį – mechaninė ir loginė atmintis, pagal įsimenamų žinių laikymą – semantinė (sąvokos, simboliai, gramatikos taisyklės, matematinės formulės ir kita) bei epizodinė atmintis (konkrečios vietos, konkretaus laiko įvykiai, įvairūs autobiografiniai duomenys). Sąmonės kontroliuojama atmintis vadinama eksplicitine, nekontroliuojama – implicitine atmintimi.
19 amžiaus pabaigoje pirmasis eksperimentiškai tirti atmintį pradėjo H. Ebbinghausas (jo vardu pavadinta užmiršimo kreivė). Vėliau atminties psichologinį mechanizmą aiškino įvairios psichologijos kryptys: biheiviorizmas, geštaltpsichologija, asociacinė psichologija, kognityvinė psichologija, psichoanalizė.
1868