atmosfèros fzika, meteorologijos šaka, tirianti Žemės atmosferos sudėtį ir joje vykstančius fizikinius reiškinius: termodinaminius, elektrinius, magnetinius, elektromagnetinius, branduolinius, akustinius, radiacinius, optinius, gravitacinius. Dažniausiai nagrinėjama: oro sudėtis ir jos pokyčiai, šilumos laidumas, slėgio pasiskirstymas ir kinetika, globalinė cirkuliacija, klimato pokyčių priežastys; rūko ir debesų susidarymas bei dinamika, atmosferos aerozolių susidarymas ir kitimas, oro priemaišų fizinė transformacija, vandens garų kondensacija ir sublimacija, peršaldyti lašeliai, garų slėgis prie ledo ir vandens lašelių, ledo dalelių struktūra, jos poveikis debesims; atmosferos turbulencija, šilumos, drėgmės ir priemaišų apykaita bei pernaša, fizinės ir cheminės taršos dinamika; radionuklidų atsiradimas ir sklaida, kosminis spinduliavimas; atmosferos optinės savybės; natūralus atmosferos elektrinis laukas, elektros krūvių susidarymas debesyse, atmosferos jonų atsiradimas ir rekombinacija, atmosferos elektros laidumas ir srovė; saulės spinduliuotės pasiskirstymas ir įtaka atmosferos dinamikai; gravitaciniai efektai. Taikomi fizikos, matematikos, astronomijos, geografijos, chemijos metodai, technikos priemonės.
Lietuvoje atmosferos fizika plėtojama daugiausia Fizinių ir technologijos mokslų centro Fizikos institute (iki 2010 Fizikos institutas) ir Hidrometeorologijos tarnybos padaliniuose. Leidžiamas mokslo žurnalas Aplinkos ir cheminė fizika (Environmental and Chemical Physics, 1973–98 ėjęs pavadinimu Atmosferos fizika).
1698