atmosfèros jònai, aerojònai, įelektrintos oro dalelės atmosferoje. Atsiranda vykstant jonizacijai, kai oro molekulės ar aerozolių dalelės įgauna elektros krūvį. Oro molekulė įgauna teigiamą krūvį (teigiamasis jonas) netekdama elektrono, o neigiamą (neigiamasis jonas) – prijungdama. Tokie po 1 elementarų krūvį turintys molekuliniai jonai atmosferoje neilgai išlieka. Juos apsupa molekulių grupės ir susidaro lengvieji jonai. Manoma, kad atmosferos jonus supa dažniausiai 10–12 vandens molekulių. Netekęs elektros krūvio toks jonas suyra. Lengvųjų jonų dydžiai 6,6·10-4–7,8·10-3 µm. Vidutiniai ir sunkieji jonai – tai teigiamai arba neigiamai įkrautos aerozolių dalelės; jie dažniausiai turi vieną, rečiau du ir dar rečiau kelis elementariuosius krūvius. Vidutinis jonizacijos intensyvumas pažemio sluoksnyje yra apie 10 porų jonų/cm3/s. Iš jų apie 2 poros jonų/cm3/s yra kosminio spinduliavimo, kitos 8 poros jonų/cm3/s – oro ir Žemės paviršiaus radioaktyvumo rezultatas. Kadangi radioaktyvumo šaltiniai yra arčiau Žemės paviršiaus, jonizacijos intensyvumas (susijęs su radioaktyvumu) kylant aukštyn greitai mažėja. 3 km aukštyje efektyvūs lieka tik antriniai kosminiai spinduliai; jų efektyvumas kylant aukštyn didėja. Maždaug 12 km aukštyje jonizacijos stiprumas didžiausias – apie 50 porų jonų/cm3/s. Jonosferoje (aukščiau 80 km) jonizacija vyksta daugiau ultravioletiniais Saulės spinduliais. Aerojonai ir elektronai (jonosferoje) yra atmosferos elektros srovės nešėjai.
1698