atmosfèros slgis, hidrostatinis slėgis, kuriuo atmosfera slegia joje esančius daiktus ir Žemės paviršių. Atmosferos slėgis, veikiantis bet kuriame atmosferos taške esančio paviršiaus ploto vienetą, lygus virš jo esančio oro stulpo svoriui. Jūros lygyje, 0 °C temperatūroje ir 45° geografinėje platumoje vidutinis atmosferos slėgis artimas 760 mm aukščio gyvsidabrio stulpelio slėgiui = 1013,25 hPa = 1013,25 mb = 1 atm. Didėjant aukščiui atmosferos slėgis mažėja (barometrinė formulė), 5 km aukštyje atmosferos slėgis maždaug per pusę mažesnis nei prie Žemės paviršiaus, o 100 km aukštyje matuojamas tik dešimtosiomis hektopaskalio dalimis. Vidutinis metinis atmosferos slėgis ties pusiauju iki 10° pietų ir šiaurės platumų žemas (1010–1015 hPa), toliau kyla ir abiejuose pusrutuliuose pasiekia maksimumą ties 30–35° platumomis (1020–1025 hPa), paskui iki 60–65° platumų mažėja (1000–1010 hPa), o ašigalių link vėl didėja (iki 1010–1015 hPa). Tačiau ir toje pačioje Žemės vietoje atmosferos slėgis nuolat kinta – daugiausia dėl ciklonų ir anticiklonų judėjimo. Atmosferos slėgis matuojamas barometru. Meteorologijoje atmosferos slėgis, išmatuotas tam tikru momentu tam tikroje vietoje, paprastai redukuojamas į jūros lygį, 0 °C temperatūrą ir laisvojo kritimo pagreitį 45° geografinėje platumoje. Pagal perskaičiuotas atmosferos slėgio reikšmes sudaromi atmosferos slėgio žemėlapiai. Aukščiausias atmosferos slėgis užregistruotas Sibiro anticiklone (1084 hPa), žemiausias – taifūno Ida akyje netoli Japonijos (874 hPa); Lietuvoje: aukščiausias 1058,5 hPa (1889 gruodžio 27), žemiausias 951,6 hPa (1931 sausio 17).
1163