atódirbis, agrarinių santykių forma: valstiečiai už sklypus, nuomojamus iš žemvaldžio, už iš jo gautas paskolas, miško medžiagą, sėklą, ganyklą ar pievą savo inventoriumi įdirbdavo to žemvaldžio žemę.
19 a. 7–10 dešimtmetyje atodirbis buvo baudžiavinių santykių liekana: Lietuvoje po 1861 buvo daug bežemių valstiečių, pigios darbo jėgos. 7 dešimtmetyje įsigalėjo rinkos ekonomikos santykiai ir atodirbis vyravo tik keliuose Rytų Lietuvos valsčiuose. Labiau buvo paplitęs bežemių ir mažažemių atodirbis, artimas samdai. Jų buvo ir nepriklausomoje Lietuvoje (1918–40). Kaip atodirbio atmaina 19 a.–20 a. pradžioje buvo praktikuojama pusininkystė. Dažniausia iš pusės derliaus nuomota žemė su trobesiais.
Mažojoje Lietuvoje ir Užnemunėje po baudžiavos panaikinimo (1807) rinkos santykiai plėtojosi sparčiau negu kitur Lietuvoje, tačiau ir čia 19 a. atodirbis išliko.
2073
-pusininkystė