atonalùmas (a… + tonalumas), 20 a. muzikos komponavimo būdas, kai nė vienas garsas arba sąskambis neišskiriamas kaip pagrindinis šios sistemos elementas.
Rūšys, bruožai
Atonalumas būna laisvasis ir reglamentuotasis (dodekafonija, serializmas). Atonalumas grindžiamas 12 garsų chromatiniu garsaeiliu (visi garsai laikomi lygiaverčiais), vengiama tonikos centro, klasikinių mažoro–minoro tonacijos akordų. Vartojami individualizuoti, nereglamentuotos struktūros akordai bei poliakordai su itin išryškintais disonansiniais intervalais. Atonaliajai muzikai būdinga laisvas ritmas; joje retai pasitaiko simetriškų, periodiškai pasikartojančių struktūrų, reguliarių akcentų. Atonaliuose kūriniuose ypač ryški ritmo, faktūros, tembrų, artikuliacijos, dinamikos kaita. Reikšmingais tampa kelių garsų melodinės intonacijos, pavieniai akordai, intervalai (visi jie varijuojami, modifikuojami).
Atonalumas klostėsi 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje kompozitorių ekspresionistų R. Strausso, G. Mahlerio, ankstyvojoje A. Schönbergo kūryboje. Pirmuosius atonalius kūrinius 20 a. pradžioje sukūrė Vienos naujosios mokyklos kompozitoriai A. Schönbergas, A. Bergas, A. von Webernas. Vėliau kai kurie atonalumo principai kitų kompozitorių buvo vartojami konkrečiojoje muzikoje, derinami su aleatorika, sonoristika.
Lietuvių muzikoje atonalumu pagrįstų kūrinių 20 a. pradžioje sukūrė V. Bacevičius ir J. Kačinskas. Vėliau atonalumas paplito daugelio kompozitorių kūryboje.
1292