atótolio šeimà, šeima, kurioje vienas tėvų arba abu tėvai ir vaikas (vaikai) gyvena skirtinguose namų ūkiuose, dažniausiai skirtingose šalyse. Šie asmenys suvokia save kaip šeimą, jų artimiausia socialinė aplinka juos taip pat laiko šeima. Pagal tai, kuris šeimos narys yra išvykęs, skiriamos išvykusio tėvo (motinos), išvykusių abiejų tėvų ir išvykusio vaiko atotolio šeima. Tėvų ir vaikų šeiminių santykių ypatumus lemia ne gyvenimas skyrium, bet atstumas, todėl atotolio šeimos terminas neturi išskirtos šeimos terminui būdingos stigmatizuojančios (paniekinančios, neįvertinančios) reikšmės. Atotolio šeimos susidarymą lemia darbo jėgos migracija, profesinė karjera, studijos kitame mieste ar užsienyje ir kiti ekonominiai ir politiniai veiksniai.
Skiriami mobilumo 4 laikotarpiai, savitai paveikę atotolio šeimos atsiradimą Europoje: ikiindustrinės Europos (iki 1840), vadinamasis ilgųjų nuotolių europiečių mobilumas (dažniausiai į Amerikos žemyną 1840–1910), Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų laikotarpis (1910–50) ir naujoji emigracija (nuo 1950). Paskutinio laikotarpio skiriami 3 etapai: 1950–75 migracijos srautai siejami su pokario ekonomikos atkūrimu Europoje, 1975–90 – su ekonominės krizės (krizė) ir pasikeitusios migracijos politikos padariniais, nuo 1990 – su darbo rinkos pokyčiais. Atotolio šeimų sparčiai daugėja didėjant darbo migrantų skaičiui iš buvusių komunistinių šalių, ypač Lenkijos, Ukrainos. Atotolio šeima įsitvirtino ne tik kaip gyvenimo sunkumų sprendimo priemonė, bet ir kaip laisvai pasirenkama šeiminio gyvenimo forma. Tėvų ir vaikų gyvenimas skirtinguose namų ūkiuose, tradicinių tėvo ir motinos vaidmenų pokyčiai, nauja rasių, lyčių santykių raiška skatina stereotipų apie atotolio šeimą kūrimą. Atotolio šeimos plačiai paplitusios Lotynų Amerikoje, Filipinuose, Indonezijoje, Australijoje, Naujojoje Zelandijoje. Kai kuriose šalyse įsitvirtino metaforiniai atotolio šeimos pavadinimai: pavyzdžiui, Azijos atotolio šeimas įprasta vadinti astronautinėmis, o Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje besimokančius vaikus – parašiutiniais.
LIETUVOJE kaip atotolio šeimos sinonimas vartojamas terminas transnacionalinė šeima. Vartojant atotolio šeimos terminą atsiribojama nuo nacionalinio ir pilietybės klausimų sutelkiant dėmesį į tėvų ir vaikų šeiminio gyvenimo ypatumus. Atotolio šeimų skaičiaus didėjimas siejamas su darbingo amžiaus žmonių sparčia emigracija iš Lietuvos nuo 1991 (ir ypač nuo Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą 2004). Didžiausias dėmesys skiriamas darbo migrantų sukuriamoms atotolio šeimoms. Tokioms šeimoms būdinga skirtingi išvykimo motyvai, išvykstančių asmenų skaičius, tėvų santuokinis statusas, išvykimo trukmė, tėvų ir vaikų gyvenimo sąlygos ir vieta. Viešajame diskurse atotolio šeimoms (ypač išvykusioms motinoms) taikomi socialiniai stereotipai, dažniausiai siejami su neigiamais padariniais atotolio vaikams. Atotolio šeimos net ne visada vadinamos šeimomis. Sociologai skiria konservatyvųjį, nuosaikųjį ir liberalųjį požiūrį į atotolio šeimą. Atotolio šeima dažniausiai vadinama tokia šeima, kurioje vaikas (vaikai) lieka gyventi Lietuvoje su vienu iš tėvų, rečiausiai – kai vaikas (vaikai) gyvena globos įstaigoje.
L: A. Maslauskaitė, V. Stankūnienė Šeima abipus sienų: Lietuvos transnacionalinės šeimos genezė, funkcijos, raidos perspektyvos Vilnius 2007; I. Juozeliūnienė, L. Kanapienienė, A. Kazlauskaitė Atotolio šeima: nauja užduotis šeimos sociologijai / Sociologija. Mintis ir veiksmas 2008 nr. 1(21); The Transnational Family: New European Frontiers and Global Networks Oxford 2002.
1427