atpirkmas (lot. redemptio), krikščionybėje Dievo veiksmas, kuriuo žmonija išvaduojama iš nuodėmės ir blogio. ST atpirkimas pasireiškia Dievo malone ir ištikimybe žmonėms – žydų išvadavimu iš Egipto nelaisvės (Iš 15, 1–21, Įst 7, 8; 13, 5) ir Babilono tremties (Iz 41, 14; 43, 14; 44, 24). Judėjų skelbtai Dievo išrinktosios tautos idėjai krikščionybė suteikė universalią reikšmę ir atpirkimo objektu padarė visą žmoniją. Jėzus Kristus mirtimi ir prisikėlimu atpirko žmonių kaltes (Mk 10, 45, Rom 4, 25, Ef 1, 7, 1 Pt 1, 18–21). Atpirkimo sąlyga – tikėjimas (Rom 3, 24–30) ir meilė (Mk 7, 21–23, Rom 5, 5, 1 Jn 4, 9–10), teikianti naująją žmonių sandorą su Dievu (Mk 14, 24, 1 Kor 11, 25).
117