ãtraižos, Rusijos imperijos europinės dalies valstiečių naudotos žemės, per 1861 valstiečių reformą atitekusios dvarininkams.
Iš valstiečio sklypo per reformą žemė buvo atrėžiama, jeigu sklypas buvo didesnis nei skirtinis (pagal reformos nuostatus), jeigu paskirsčius valstiečių sklypus dvarininkui likdavo mažiau nei 1/3 visos dvaro naudojamos žemės arba jeigu valstietis imdavo dovanotinę dalą, už kurią nereikėjo mokėti išpirkos, bet kuri sudarė tik 1/4 didžiausio skirtinio sklypo. Jeigu valstietis iki reformos valdė mažesnį sklypą nei numatytas skirtinis, dvarininkas turėjo pridėti (prirėžti) trūkstamą dalį.
Rusijos valdžia Šiaurės vakarų krašte, kuriam priklausė ir lietuviškos gubernijos, siekė sumažinti lenkų dvarininkų žemėvaldą (ypač po 1863–1864 sukilimo), todėl leido valstiečiams išsipirkti didesnius sklypus.
Lietuvoje atraižos buvo nedidelės. Čia, kitaip negu daugelyje kitų Rusijos imperijos kraštų, valstiečiai po reformos valdė maždaug tiek pat sodybinės ir ariamosios žemės bei pievų, kiek jų naudojo iki jos.