atrankõs metòdas, imči metòdas, statistinio tyrimo metodas, leidžiantis apibūdinti tiriamą (generalinę) visumą tiriant tik tam tikru būdu sudarytą šios visumos dalį – atrankinę visumą (imtį). Atrankos metodas apima atrankinės visumos formavimą ir tyrimą. Vienetai į atrankinę visumą atrenkami įvairiais būdais. Atranka gali būti: atsitiktinė (vienetai atrenkami burtais, pagal atsitiktinių skaičių lentelę ir kitaip); sisteminė, arba mechaninė (vienetai atrenkami nustatytais intervalais pagal sąrašą); tipinė, arba sluoksninė (generalinė visuma suskirstoma į vienarūšes grupes, vienetai iš kiekvienos grupės atrenkami atskirai); lizdinė, arba serijinė (vienetai atrenkami grupėmis, pvz., šeimos); daugiapakopė (didelė generalinė visuma tiriama keliais etapais – iš pradžių stambesnės grupės, po to jose išskiriamos mažesnės) ir kita. Svarbiausias atrankinės visumos formavimo reikalavimas – tiksliai atspindėti generalinę visumą. Visi stebimi vienetai turi turėti vienodas galimybes patekti į atranką. Vienetai gali būti atrenkami iš baigtinės ir begalinės visumos. Atrinktas vienetas dažniausiai antrą kartą į atranką nebepatenka. Ištyrus atrinktus vienetus gaunamos atrankinės charakteristikos, artimos tikrosioms (parametrams). Neatitikimo dydis vadinamas atrankos paklaida, kurios dydis priklauso nuo tiriamo požymio variacijos, atrankinės visumos dydžių, formavimo būdo bei pasikliautinosios tikimybės. Mažesnę atrankos paklaidą lemia didesnis atrinktų vienetų skaičius. Parametrų vertinimas grindžiamas didžiųjų skaičių dėsniu. Taikant atrankos metodą nereikia tirti visų generalinės visumos elementų, taupomi materialiniai, finansiniai ištekliai, reikia mažesnių darbo sąnaudų, gauti rezultatai dažnai tikslesni už ištisinių tyrimų rezultatus.
636