ãtsargos, žaliavų, medžiagų, pusfabrikačių, gatavos produkcijos ir kiti ištekliai, kaupiami iš anksto ir prireikus panaudojami, kad būtų garantuota nepertraukiama gamyba, produkcijos realizavimas užsakovams.
Atsargų rūšys
Pagal ekonominį turinį ir funkcijas skiriamos gamybinės, nebaigtosios gamybos ir prekių atsargos.
Gamybines atsargas sudaro žaliavos, medžiagos, kuras, tara ir kiti materialiniai ištekliai. Jos būna einamosios (garantuoja nepertraukiamą gamybos procesą), draustinės (naudojamos, kai sutrinka materialinių išteklių tiekimas), paruošiamosios (skirtos pasiruošimo gamybai operacijoms), sezoninės (kaupiamos įmonėse, kurioms žaliavos tiekiamos tik tam tikru metų laiku).
Nebaigtosios gamybos atsargos apima pusfabrikačius ir komplektuojamuosius gaminius, esančius cechų sandėliuose ir įmonės gamybiniuose padaliniuose.
Prekių atsargos – gamintojų ir prekybos organizacijų turima gatava produkcija, skirta realizuoti. Atsargų apimtys gali būti skaičiuojamos nuolat (nuolatinė apskaita) ir periodiškai (skaičiuojami atsargų likučiai laikotarpio pradžioje ir pabaigoje bei vedama atsargų pirkimo apskaita).
Atsargų įvertinimas
Atsargos įvertinamos įvairiais metodais: konkrečių kainų, FIFO, LIFO, vidutinės kainos ir kitais. Konkrečių kainų metodas taikomas, kai konkretiems atsargų vienetams laikotarpio pabaigoje įmanoma nustatyti ir priskirti būtent jų įsigijimo ir pardavimo savikainą. Taikant FIFO (anglų kalba first‑in, first‑out – pirmas įėjo, pirmas išėjo) metodą daroma prielaida, kad pirmiausia sunaudojamos anksčiausiai įsigytos atsargos, taikant LIFO (anglų kalba last‑in, first‑out – paskutinis įėjo, pirmas išėjo) – kad pirmiausia sunaudojamos vėliausiai įsigytos atsargos. Įkainojant vidutinės kainos metodu laikotarpio pabaigos atsargų likutis įvertinamas to laikotarpio vidutine kaina, kuri apskaičiuojama laikotarpio pradžioje turėtų ir per laikotarpį įsigytų atsargų kainų sumą padalijus iš laikotarpio pradžioje buvusių ir per laikotarpį įsigytų atsargų vienetų skaičiaus.
2443
gamybinės atsargos; prekių atsargos