atsitiktinùmo teòrija (vadyboje), organizãcijų atsitiktinùmo teòrija, organizacijų vadybos teorija, kuri teigia, kad organizacijų veikla ir formali struktūra labiau priklauso nuo išorinių negu nuo vidinių poveikių. Atsitiktinumo teorijos pradininkų Jungtinių Amerikos Valstijų mokslininkų P. R. Lawrence’o ir J. W. Lorscho nuomone (1967), organizacijos dažniausiai stengiasi prisitaikyti prie sudėtingesnių aplinkos sąlygų keisdamos savo struktūrą. Mažos specializuotos organizacijos sunkiau atlaiko tokius pokyčius negu didelės, įvairiau investuojančios kapitalą ir turinčios ryšių politiniuose sluoksniuose. Vienas prisitaikymo prie aplinkos būdų yra organizacijos išsiplėtimas ir kapitalo investavimas į įvairias sritis. Įsitvirtinusi vienoje arba daugiau geografinių ar rinkos vietų organizacija gali perkelti išteklius iš silpnėjančių į besiplėtojančias sritis. Pvz., didelė tabako gaminių įmonė į vartotojų pomėgių pokyčius, draudimą rūkyti ir didelius mokesčius gali reaguoti perimdama įmones, gaminančias maisto produktus ir kitas būtinas prekes. Toks prisitaikymo prie aplinkos būdas ypač būdingas daugianacionalėms korporacijoms.
L: L. Broom, C. M. Bonjean, D. H. Broom Sociologija. Esminiai tekstai ir pavyzdžiai Kaunas 1992.
2687