atsparumas oksidacijai

atsparùmas oksidãcijai, metalų gebėjimas priešintis deguonies atomų skverbimuisi į gilesnius sluoksnius aukštoje temperatūroje. Kaitinant oro, vandens garų ar anglies dioksido terpėje, t. p. kaitinimo krosnies atmosferoje, deguonis paprastai adsorbuojasi metalo paviršiuje ir skyla išskirdamas atominį deguonį; taip paviršiuje susidaro oksidų plėvelė, kuri būna nematoma (iki 40 nm storio), nykstančiųjų spalvų – nuo gelsvos iki mėlynos (40–500 nm) ir matoma (daugiau kaip 500 nm). Plėvelė būna standi, kai jos savitasis tūris 1–2,5 karto didesnis negu metalo; tada ji saugo metalą nuo tolesnės oksidacijos. Geležies anglies ir kai kurių kitų lydinių atsparumą oksidacijai didina (nuo 700 iki 1100 °C) legiruojantieji elementai (ypač chromas, aliuminis, nikelis, kobaltas). Nelabai lydūs metalai aukštoje temperatūroje yra mechaniškai atsparūs, tačiau neatsparūs oksidacijai; dėl to jie paprastai dengiami specialiomis dangomis.