atsparumas rūgštims

atsparùmas rūgštms, medžiagų gebėjimas priešintis rūgščių, daugiausia mineralinių, ardomajam poveikiui. Metalinių medžiagų atsparumas rūgštims nustatomas pagal paviršiaus vieneto masės nuostolius ir reiškiamas g/(m²·h), nemetalinių – pagal išbrinkimą arba pagal medžiagos masės pokytį (%). Metalai ir jų lydiniai yra atsparūs rūgštims, kai jų paviršiuje lengvai susidaro tvirta oksidų plėvelė. Azoto, sieros ir fosforo rūgštims atsparesnis yra nerūdijantis plienas, chromu arba siliciu legiruotas ketus, nichromas, titanas ir jo lydiniai. Druskos rūgščiai yra atsparesni kaitrai atsparūs metalai ir jų lydiniai (nikelis, hastelojus, molibdenu legiruoti titano lydiniai). Nemetalinių medžiagų (polimerų, keramikos, bergždo, bitumų, silikatinio stiklo, asbesto, porceliano, betono, cemento, karbidų, nitridų) atsparumas rūgštims didinamas pridėjus retųjų metalų oksidų (į emalius), kokso, grafito miltelių (į cementą).