atstováujamoji demokrãtija, viena šiuolaikinės demokratijos įgyvendinimo formų, kai valstybės valdyme piliečiai dalyvauja ne tiesiogiai, bet per jų pačių rinktus atstovus. Atstovaujamosios demokratijos idėjų ir praktikos atsiradimas siejamas su nacionalinių valstybių susikūrimu. Nacionalinės valstybės pakeitė demokratijos institucijas, pvz., atstovų parlamentas pakeitė piliečių susirinkimą.
Atstovavimo teorinėmis problemomis pradėta domėtis 17 amžiuje. Anglijos revoliucijos metu puritonai, ieškodami alternatyvos monarchijai ir reikalaudami platesnės balsavimo teisės bei didesniam rinkėjų skaičiui atsakingos valdžios, iškėlė atstovavimo būtinumo ir teisėtumo idėją. Ch. L. de Montesquieu veikale Apie įstatymų dvasią (De l’esprit des lois 1748) rašė, kad didelėje valstybėje visiems žmonėms neįmanoma patekti į įstatymų leidžiamąjį susirinkimą, todėl jie turi iškelti atstovus, kurie išreikštų jų valią. 19 a. atstovaujamosios demokratijos problemas nagrinėjo filosofai A. L. C. Destuttas de Tracy, J. S. Millis, vadindami ją naujųjų laikų didžiuoju atradimu.
Atstovaujamosios demokratijos įsigalėjimo padariniai: nacionalinėse valstybėse įsitvirtino asmens teisių, individo laisvės ir asmeninės autonomijos koncepcijos; išrinktoji valdžia galėjo efektyviau spręsti valdymo problemas; atsirado interesų grupių įvairovė (todėl politinis konfliktas pradėtas laikyti normaliu demokratinės santvarkos elementu). Pagrindiniai atstovaujamosios demokratijos institutai: slapti ir reguliarūs rinkimai, parlamentas, prezidentas, ministras pirmininkas, vietos savivaldos institucijos, interesų grupės ir kiti.
1135