atviràsis úostas, sutarči úostas, uostas, kurio veiklą reglamentavo Azijos valstybių su Vakarų valstybėmis pasirašytos sutartys. Veikė 19 a.–20 a. pirmoje pusėje daugiausia Kinijoje ir Japonijoje, t. p. Korėjoje, Tailande (Siame) bei Vietname.
Pasirašius nelygiateises sutartis su Vakarų šalimis (dėl jų kolonijinės ekspansijos; kolonializmas) šie uostai tapo atviri užsienio prekybai, juose galėjo apsigyventi Vakarų šalių piliečiai. Užsieniečiai, gyvenę miestų rajonuose (setlementai), turėjo eksteritorialumo teisę, bet uostai nominaliai buvo laikomi tos šalies, kurioje jie veikė, teritorijos dalimi. Kinijoje Nankingo sutartimi su Didžiąja Britanija (1842 08 29; Nankingo sutartis) atvirojo uosto statusą įgijo 5, Tiandzino sutartimis su Didžiąja Britanija, Jungtinėmis Amerikos Valstijomis ir Prancūzija (1857–60; Tiandzino sutartys) ir Pekino sutartimis su Didžiąja Britanija bei Prancūzija (1860 10 24–25; Pekino sutartys) – 11, o iki 1911 (Kinijos revoliucijos pradžios; Sinhajaus revoliucija) – dar 35 uostai. Japonijoje tokių uostų tinklas buvo pradėtas kurti 1854, Kanagavos sutartimi su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis (1858) 6 uostams suteiktas atvirojo uosto statusas. Vakarų valstybės atvirųjų uostų sistemos dėl išaugusios tarpusavio prekybos Japonijoje atsisakė 1899, Kinijoje – 1943, kitose Azijos šalyse – iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos.
Šanchajaus uostas (1910)
atvirieji uostai; sutarčių uostai