atvirukas su Vilniaus vaizdais (19 a. pabaiga, siuntėjo tekste 1899 data; privati kolekcija)
atvirùkas, be voko siunčiama kortelė trumpam laiškui. Dar vadinamas atvirlaiškiu. Būna standartinio dydžio (105 × 148 ± 2 mm) ir formos. Pašto ženklas gali būti atspausdintas arba ant atviruko jį reikia priklijuoti. Dažnai atviruku vadinama ir panašaus dydžio kaip atvirlaiškis standaus popieriaus kortelė, skirta sveikinimams įvairių švenčių proga; ji siunčiama voke. Atvirukai puošiami vietovių, pastatų nuotraukomis, piešiniais, dailės kūrinių reprodukcijomis, įžymių žmonių portretais. Atvirukai gali būti originalios fotografijos, dailininkų sukurti piešiniai, atspaudai. Atvirukai spausdinami litografijos, fototipijos, cinkografijos ir kitomis spaudos technikomis. Jų kolekcionavimas vadinamas filokartija.
Atvirukų prototipai atsirado Austrijoje‑Vengrijoje 1869. Prūsijoje į pašto apyvartą įėjo 1870, Rusijoje 1872. Netrukus atviruką (laiškui skirtą jo pusę; iki 1905 kita atviruko pusė buvo skirta adresui ir pašto ženklui) imta puošti piešiniais, kitokiomis iliustracijomis. Rusijos imperijoje pirmieji iliustruoti atvirukai atsirado 1894 pabaigoje. Pirmieji atvirukai su Lietuvos miestų (Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Virbalio, Šilutės, Palangos) vaizdais išleisti apie 1897. Atgavus spaudą 1904 pabaigoje pasirodė atvirukai su lietuviškais užrašais.
atvirukas su buvusios Šv. Jurgio gatvės, dabar Gedimino prospekto, vaizdu į Katedros pusę, dešinėje – siuntėjo tekstas (1901 spausdino Wezelio ir Naumanno bendrovė Leipcige; D. Junevičiaus kolekcija)
dailininko A. Varno sukurtas atvirukas (1904; D. Junevičiaus kolekcija)
atvirlaiškis
13