audinia, staklėmis išausti (audimas) tekstilės gaminiai. Pagal audžiamų verpalų pluošto sudėtį audiniai būna grynieji (medvilniniai, lininiai, šilkiniai – natūralaus ir cheminio pluošto, vilnoniai) ir mišrieji (pusvilnoniai, puslininiai, pusšilkiniai). Audinių išvaizdą ir savybes lemia siūlų žaliava, jų ilginis tankis, sukrumas, tankumas, pynimas ir apdaila. Pagal pynimą audiniai būna nytiniai ir žakardiniai, pagal paviršiaus sandarą – lygūs, pūkiniai (t. p. šiauštiniai), kilpiniai, ažūriniai. Pagal gamybos būdą skiriami pramoniniai (tekstilė) ir naminiai. Tik ką išausti audiniai, arba pusgaminiai, retai tinka naudoti. Jų išvaizdai ir savybėms pagerinti audiniai dar plaunami, balinami, dažomi, marginami, džiovinami, šiaušiami, veliami ar kitaip apdorojami (audinių apdaila). Pagal paskirtį audiniai būna aprangos (drabužiams ir avalynei siūti), namų apyvokos (staltiesėms, lovatiesėms, baldams, kilimams, rankšluosčiams) ir techniniai (specialios paskirties drabužiams, izoliacijai, pakuotei ir kitiems reikmenims, skirtiems žemės ūkiui, statybai, medicinai, transportui, aplinkosaugai, sportui); dauguma techninių audinių (beltingas, brezentas, gumotasis audinys, kordas) audžiami drobiniu pynimu, nes taip stipriausiai sujungiami metmenys su ataudais.
Atskirą aprangos ir namų apyvokos audinių grupę sudaro dailieji audiniai. Tai dekoratyviniai interjero (baldų apmušalai, kilimai, portjeros, lovatiesės, staltiesės) ir dekoruoti drabužių audiniai. Būna vienspalviai ir raštuoti. Raštas audžiamas, marginamas, siuvinėjamas. Parinkus skirtingo storio, faktūros ir sukimo siūlus, pritaikius papildomas ataudų ar metmenų sistemas, derinant kelis skirtingus pynimus galima gauti daugybę rašto derinių. Sudėtingiausia austi dvipusius (su dvigubais ataudais ar metmenimis) ir raštuotus audinius, ypač imituojančius siuvinėjimą (rinktiniai, kaišytiniai audiniai). Sudėtingų raštų galima išausti Jacquardo mašina. Marginimo būdu audiniai dekoruojami vienspalviais ar daugiaspalviais ornamentais, augalinėmis, geometrinėmis, gyvūninėmis, siužetinėmis kompozicijomis. Raštai siuvinėjami (siuvinėjimas) adata, kabliuku rankomis ir mašinomis (buitinėmis ir pramoninėmis siuvamosiomis). Audinių raštus kuria dailininkai.
Istorinė apžvalga
Spėjama, kad pirmieji audiniai buvo iš medžio karnų, žolės. Seniausi audiniai – grynieji. Lininiai audiniai pradėti austi senovės Egipte penktame tūkstantmetyje prieš Kristų, vilnoniai – Azijoje, senovės Egipte, Peru ketvirtame tūkstantmetyje prieš Kristų, medvilniniai – Indijoje ir Peru trečiame tūkstantmetyje prieš Kristų, šilkiniai – Kinijoje trečiame tūkstantmetyje prieš Kristų. Meistriškai išaustų audinių aptinkama iš Hanų dinastijos laikų (206 pr. Kr.–221) Kinijoje (šilkiniai, aksominiai audiniai, papuošti geometriniais ir augaliniais raštais, hieroglifais), Sasanidų valdomoje (3–7 a.) Persijoje (raštuoti šilkiniai audiniai). Viduramžiais svarbiausi audimo centrai Europoje buvo Bizantija (bibliniais motyvais dekoruoti audiniai), Ispanija, Vokietija, perėmusios Rytų šalių audimo tradicijas; Azijoje ir Europoje paplito marginti audiniai.
barokinis audinys iš Prancūzijos (18 a. pradžia)
Renesanso epochoje garsėjo Italijos audiniai (damastas, brokatas, šilkiniai aksomai, puošti heraldiniais, augaliniais ir gyvūniniais ornamentais), rytietiškiems artimi Ispanijos audiniai, t. p. persų abšaras, atlasas, aksomas, rištiniai kilimai (15–17 a.), turkų atlasas, rištiniai kilimai, šilkinis aksomas (15–18 amžius). 17–18 a. audimo centru tapo Prancūzija (ypač garsėjo Liono audiniai). 19 a. buvo populiarūs marginti prancūzų audiniai. 19 a. 7–8 dešimtmetyje paplito (pradėti austi dar viduramžiais) mišrieji audiniai, nuo 19 a. pabaigos – iš dirbtinių (Prancūzija), nuo 20 a. 4 dešimtmečio – iš sintetinių (Jungtinės Amerikos Valstijos, Vokietija) pluoštų. Įvairūs pluoštai audiniams suteikė ne tik naujų mechaninių savybių, bet ir naujų raiškos (faktūros, rašto) galimybių.
Daugelyje bendruomenių audiniai turėjo (kartais tebeturi) ne tik praktinę ir estetinę reikšmę. Audinių kokybė, spalvos ir raštų savitumas rodė dėvinčio žmogaus socialinę padėtį (senovės Egiptas, Mesopotamija, senovės Graikija ir Roma, Bizantija, vėlesnių laikų Europos šalys), asmens statusą, gentinį identitetą (įvairių tautų, ypač išlaikiusių archajiškus papročius, nacionalinė apranga), kilimų raštai atspindėdavo visatos sampratą (Persija, Indija), budizmo tiesas (Kinija), valdovų galią (17–18 a. Prancūzija). Puošnūs audiniai buvo diplomatinės dovanos. Bizantijos šilkas naudotas kaip politikos įrankis. Audinių raštai kartais atspindi ir prekybos istoriją. Per svarbiausių žmogaus gyvenimo ciklų apeigas naudojami audiniai (krikščioniškosiose šalyse – krikšto marškinėliai, austos vestuvių dovanos, įkapės) turi simbolinę prasmę. Specialūs audiniai audžiami ypatingiems įvykiams pažymėti.
Liono dirbtuvių audinys (18 a. vidurys)
audinio iš musulmonų valdytos Ispanijos raštas (12–13 a.)
audinio iš Senovės Persijos raštas (6–7 a.)
audinio iš Bizantijos raštas (6–8 a.)
audinio iš Artimųjų Rytų raštas (8 a.)
koptų audinys (8 a.)
renesansinio audinio iš Italijos raštas (15 a.)
Lietuvoje
Lietuvoje seniausi audiniai rasti iš neolito (audeklo skiautė ir iš liepos karnų pinti dembliai). 2–4 a. kapinynuose randama dvinyčių ir trinyčių, 9–13 a. – ir keturnyčių audinių bei lentelėmis austų (vytinis audimas) juostų liekanų. Buitiniai ir dailieji audiniai austi iš vietinės žaliavos – kanapių, lino, vilnos. Į puošnių audinių pakraščius buvo įaudžiama žalvarinėmis juostelėmis apvytų gijų arba įsegama ornamentuotų skardelių. Austa ir brangių audinių (14–15 a. kryžiuočiai mini vadinamąjį pagoniškąjį atlasą). Drabužiams buvo audžiami lininiai (marškoniai), vilnoniai ir pusvilnoniai audiniai. Drobė daugiausia naudota vasariniams drabužiams, iš storų vilnonių verpalų austas (ir veltas) milas bei vilnonis ar pusvilnonis milelis (čerkasas) – žieminiams drabužiams. Dar austos didelės, dažniausiai languotos vilnonės ar pusvilnonės skaros. Nuo 16 a. miestuose kūrėsi audimo cechai (1578 patvirtinti Vilniaus, vėliau Kauno audimo cechų įstatai), kuriuose, be drabužių audinių, buvo audžiama įvairios paskirties minkšti, pūkuoti audiniai, kilimai, gūnios, raštuotos drobės, rankšluosčiai, lovatiesės, juostos.
Tobulėjant audimo technikai kaimo audėjai pradėjo austi sudėtingesnius geometrinius, stilizuotus augalinius, gyvūninius raštus. Labiausiai paplito įvairių keturkampių, jų derinių su apskritimais, elipsėmis, lapų, lelijų, tulpių, kitokių gėlių, puokščių ir girliandų motyvų, kontrastingų spalvų, dažniausiai dvispalviai raštai. Paprastai tamsų dugną derino su ryškiu ir šviesesniu raštu arba šviesų – su tamsesniu. Šiokiadieniniams drabužiams naudoti tamsesni, išeiginiams – šviesesni audiniai. Inteligentų skatinami kaimo audėjai kūrė tautinius raštus (tautiniai drabužiai). Plėtojantis tekstilės pramonei 18 a. išplito Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų Oginskių, Radvilų, Römerių, A. Tyzenhauzo manufaktūrų darbo kilimai, drobė, šilkas, gelumbė.
19 a. smulkiose manufaktūrose (didesnių atsirado tik 10 dešimtmetyje; iki tol jos neišsilaikydavo dėl Rusijos, Lenkijos, Vakarų Europos šalių konkurencijos) austi lininiai vienspalviai, dekoruoti austiniais raštais ir marginti audiniai. Smulkiais augaliniais raštais marginti medvilniniai ir šilkiniai audiniai austi A. Žuko dirbtuvėje Vilniuje. Daug drabužių audinių (aksomo, brokato, cviliko, raštuoto šilko, gelumbės) buvo įvežama iš kitų šalių. 20 a. viduryje buitinius naminius audinius nustelbė pramoniniai. Pramoninius audinius audžia Lentvario Kilimai, Vilniaus Audėjas, Kauno Šilkas, Panevėžio Linas ir kitos bendrovės. Audinių raštų sukūrė dailininkai P. Kalpokas, A. Stulgys, R. A. Jasudytė, M. Levitan‑Babenskienė, R. Luckienė, R. Jokubonienė, L. E. Jasiūnaitė ir kiti. Dailiuosius audinius tautodailininkai audžia iki šiol. Lietuvos liaudies kultūros centras organizuoja audinių parodas, rengia audėjų dienas.
kaišytinė prijuostė iš Vidutiškio (Šakių rajono savivaldybė; linas, vilna, 19 a. vidurys, Lietuvos nacionalinis muziejus)
rinktinė lovatiesė iš Butikonių (Širvintų rajono savivaldybė; linas, vilna, medvilnė)
sumuštinė lovatiesė iš Piaulės (Plungės rajono savivaldybė; linas, vilna, 19 a. pirma pusė, Lietuvos nacionalinis muziejus)
bendrovės Linas audinys (20 a. antra pusė)
keturnytė paklodė iš Seinų (linas, 1960)
dvinytis grindų takas iš Seinų (pakulos, ataudų ripsas, 1969)
L: V. Savoniakaitė Audiniai kaimo kultūroje: Lietuvių geometriniai raštai XIX–XX amžiuje Vilnius 1998; 5000 Years of Textiles London 1995.
1064
1199
2972