auditorius

audtorius (lot. auditor – klausytojas), profesionalus specialistas, atliekantis auditą.

Yra trys auditorių grupės.

Nepriklausomas (išorės) auditorius

Nepriklausomas (išorės) auditorius tikrina įmonių finansinę atskaitomybę ir pateikia savo išvadą. Daugelyje Europos šalių yra aukštesnės ir žemesnės kvalifikacijos nepriklausomi auditoriai. Nepriklausomų auditorių veiklą reglamentuoja įstatymai (Lietuvoje – Finansinių ataskaitų audito įstatymas, iki 1999 Audito įstatymas, nauja redakcija 2016), tarptautiniai standartai (juos tvirtina Tarptautinei buhalterinės apskaitos ir audito federacijai priklausantis Tarptautinis audito praktikos komitetas), nacionaliniai standartai (Lietuvoje juos tvirtina visuotinis Lietuvos auditorių rūmų narių susirinkimas) ir Auditorių profesinės etikos kodeksas.

Nepriklausomas auditorius privalo turėti nepriekaištingą reputaciją, atitinkamą kvalifikaciją ir praktinę patirtį, negali užsiimti veikla, nesiderinančia su finansinės atskaitomybės auditu, turi griežtai laikytis profesinės etikos normų: nepriklausomybės, sąžiningumo, objektyvumo, kompetencijos, saugoti paslaptis. Už blogai atliktą darbą ir nusižengimus auditorius atsako pagal įstatymus.

Vidaus auditorius

Vidaus auditorius dirba įmonėje ir yra nepriklausomas nuo kontroliuojamų padalinių. Jo funkcijos: klaidų prevencija ir išaiškinimas, sukčiavimų, išeikvojimų prevencija ir atskleidimas, tinkamos informacijos pateikimas vadovams, ryšių tarp įmonės aukščiausios vadovybės ir darbuotojų palaikymas.

Valstybinis auditorius

Valstybinis auditorius dirba įvairiose valstybės institucijose (Valstybės kontrolėje, Valstybinėje mokesčių inspekcijoje).

Atlikdamas auditą auditorius turi teisę pasirinkti audito atlikimo procedūras, gauti iš audituojamos įmonės reikalingus dokumentus bei darbuotojų paaiškinimus raštu, reikalauti, kad būtų atlikti kontroliniai matavimai, materialinių vertybių inventorizacija ir kita. Atlikęs auditą auditorius surašo audito išvadą. Joje pateikia savo nuomonę apie įmonės finansinių ataskaitų tikrumą ir teisingumą. Išvadoje nurodomi šie rekvizitai: pavadinimas, adresatas (direktorių taryba, valdyba, visuotinis akcininkų susirinkimas), finansinės informacijos aprašymas (nurodomos patikrintos finansinės ataskaitos: balansas, pelno ir nuostolio ataskaita bei pinigų srautų ataskaita ir kita), naudoti audito standartai (tarptautiniai ar nacionalinia), suformuluota nuomonė apie finansines ataskaitas (tai svarbiausias rekvizitas, kuriame auditorius turi atsakyti, ar finansinės ataskaitos parengtos įstatymų nustatyta tvarka, remiantis šalyje galiojančiomis taisyklėmis, rekomendacijomis ir nurodymais), auditoriaus parašas, adresas, išvados data. Visi rekvizitai turi būti išdėstyti tam tikra tvarka, garantuojančia auditoriaus išvados struktūros nuoseklumą.

Auditoriai Lietuvoje

Lietuvoje teisė atlikti auditą suteikiama asmeniui, turinčiam auditoriaus vardą, leidimą, davusiam auditoriaus priesaiką ir dirbančiam audito įmonėje bei esančiam Lietuvos auditorių rūmų (įkurti 2000) nariu.

Aukščiausioji audito institucija yra Valstybės kontrolė.

572

647