augalijos juostos

augaljos júostos, kalnuose augalija išsidėsčiusi vertikaliomis juostomis, kurios dėsningai keičiasi nuo kalno papėdės viršūnės link. Kuo aukščiau, tuo mažesnis temperatūros vidurkis ir atmosferos slėgis, stipresnė Saulės radiacija. Kritulių iš pradžių kylant aukštyn daugėja, vėliau mažėja. Įvairiuose kalnų masyvuose augalijos juostų skaičius, jų ribos, aukštis būna nevienodas. Tai priklauso nuo kalnyno dydžio, aukščio, geografinės zonos, nuotolio nuo vandenyno, kalnagūbrio krypties pasaulio šalių atžvilgiu, vyraujančios oro masių cirkuliacijos, šlaitų ekspozicijos, geologinės sandaros, floros. Paprastai šlaito apačioje būna augalija tos zonos, kurioje yra kalnynas. Prie pusiaujo, ypač aukštuose kalnuose, juostų yra daugiau, ašigalių link jų mažėja. Kilimandžaro (Afrika) papėdėje yra hilėjos miškų juosta, aukščiau (1000–2000 m) – savaninių miškų juosta, 2000–3500 m aukštyje ją pakeičia bambukų, mẽdinių paparčių ir subtropinių spygliuočių sąžalynai, 3500–4000 m aukštyje yra pievų juosta, o aukščiau kaip 4000 m, iki sniego ribos, auga daugiausia kerpės ir samanos. Vidurinės Azijos kalnų papėdėje yra dykumų juosta, aukščiau – stepių, pievų ir krūmokšnių juosta, už jos – spygliuočių miškų juosta, dar aukščiau – aukštikalnių stepių, alpinių pievų, kserofitinių žolių ir puskrūmių juosta. Kaukaze, Karpatuose šlaito apačioje yra stepės, jas pakeičia plačialapiai miškai (vietomis į juos įsiterpia stepės), aukščiau auga spygliuočių miškai, už jų – subalpinės ir alpinės pievos. Kamčiatkos kalnų šlaito apačioje ir vidurinėje kalnų dalyje vyrauja beržynai, aukštažolės pievos, krūmokšniai, aukščiau juos pakeičia kalnų tundra, viršutinę juostą sudaro kerpės, krūmokšnių ir samanų ploteliai. Augalijos juostos iš dalies atitinka zoninį augalijos kitimą nuo pusiaujo ašigalių link, bet kalnuose šis kitimas (dėl daugelio veiksnių) kiek kitoks; pvz., stepių ir dykumų zonos kalnuose nėra miškų juostos.