augalijos zonos

augaljos zònos, daugelio augalų rūšių arealų ribas lemia klimato (temperatūros ir drėgmės), dirvožemio sąlygos, kurios kinta nuo pusiaujo ašigalių link. Augalijos zonoms būdingas tam tikras vyraujantis biomas, pvz., stepė, tundra. Skiriamos 9 pagrindinės augalijos zonos: 1) visžaliai drėgnieji atogrąžų miškai, nėra skirtingų metų laikų, 2) tropiniai iš dalies lapus metantys miškai arba savanos, 3) subtropinė dykumų augalija, nuo uolienų priklausantis kraštovaizdis, 4) kietalapiai krūmai, jautrūs ilgiau trunkančiam šalčiui, 5) visžalis miškas, šiek tiek jautrus šalčiui, 6) vasaržalis lapuočių miškas, atsparus šalčiui, 7) stepės iki dykumų, karšta tik vasarą, augalija skurdi atspari šalčiui, 8) borealiniai spygliuočių miškai (taiga), labai atsparūs šalčiui, 9) nesumedėjusi tundros augalija. Pagrindiniai veiksniai, lemiantys augalijos paskirstymą į augalijos zonas, yra nevienodas saulės spindulių energijos pasiskirstymas, priklausomai nuo geografinės platumos, padėties žemyne (jūrinio ar žemyninio klimato įtaka), šiltų ar šaltų jūrų srovių įtaka, drėgmės pasiskirstymas per metus. Augalijos zonoms apibrėžti naudojama 3 matmenų fitogeografinė koordinačių sistema: zoninė padėtis, okeaniškumo ar kontinentalumo laipsnis, aukštinė padėtis. Pagal zoninę padėtį skiriamos šios augalijos zonos: arktinė (šaltoji), borealinė (vėsioji), temperatinė (apyvėsė), submeridianinė (apyšiltė), meridianinė (šiltoji), boreosubtropinė (šiaurinė subtropinė), tropinė, austrasubtropinė (pietinė subtropinė), australinė (Pietų pusrutulio zona, atitinkanti Šiaurės pusrutulio šiltąją ir apyšiltę zonas), antarktinė.