augalininkỹstė, mokslas apie kultūrinius ir savaime augančius augalus, jų savybes, augimo sąlygas, būdus ir priemones joms gerinti. Augalininkystė dažnai tapatinama su laukininkyste. Augalininkystė yra sudėtinė agronomijos mokslo šaka, glaudžiai susijusi su dirvotyra, agrochemija, agrometeorologija, žemdirbyste, augalų apsauga, fiziologija, genetika, selekcija, sėklininkyste, pievininkyste, daržininkyste, sodininkyste. Pagrindinis tyrimų objektas yra augalas (rūšis, veislė, hibridas), jo biologija, agroekologinės aplinkos sąlygos. Iš biologinių ypatumų augalininkystė nagrinėja: žemės ūkio augalų vegetacijos periodo trukmę, augimo tarpsnius ir vystymąsi, jų seką ir morfogenezę, medžiagų apykaitą, vandens ir mitybos režimą, atsparumą šalčiams, sausroms, dirvožemio rūgštumui. Iš ekologinių ypatumų augalininkystė nagrinėja žemės ūkio augalų ir aplinkos sąlygų santykį, įvertina žemės ūkio rajonų, zonų klimatinius ir dirvožemio veiksnius. Remdamiesi biologiniais ir ekologiniais augalininkystės tyrimais augalininkystės specialistai ruošia žemės ūkio augalų racionalias auginimo technologijas. Tyrimams naudojami lauko, vegetaciniai ir laboratoriniai metodai.
Istorija
Augalininkystės istorija siejasi su gamtos ir agronomijos mokslų raida. Seniausios rašytinės žinios iš augalininkystės aptinkamos senovės Graikijoje ir Romoje. Senovės tautų sukauptą žemės ūkio tvarkymo patyrimą moksliškai apibendrino Kolumela (1 a.) darbuose apie laukininkystę, sodininkystę, gyvulininkystę ir bitininkystę. Šiuose darbuose pabrėžiama, kad priklausomai nuo gamtos sąlygų ir augalų biologinių ypatumų būtina diferencijuoti agrotechnikos priemones. Viduriniais amžiais gamtos ir žemės ūkio mokslai nebuvo plėtojami. Kapitalistinių santykių atsiradimas paspartino gamtos, kartu ir augalininkystės mokslų plėtotę. Didelę reikšmę augalininkystės mokslui turėjo J. Senebier (Šveicarija), J.‑B. Boussingault (Prancūzija), J. von Liebigo (Vokietija) darbai, padėję teorinius augalų mitybos pagrindus, t. p. G. J. Mendelio (Čekija) darbai apie paveldimumą. Rusijoje augalininkystės mokslui daug nusipelnė A. Bolotovas, P. Kostyčevas, I. Stebutas. Vėliau augalininkystės teorinius pagrindus plėtojo K. Timiriazevas, V. Viljamsas, D. Prianišnikovas, N. Vavilovas.
Augalininkystė Lietuvoje
Lietuvoje augalininkystės ir agronomijos mokslų pradžia laikomi 1819–32, kai Vilniaus universitete veikė Žemės ūkio katedra. Jos vedėjo M. Očapovskio pastangomis Pilaitėje (netoli Vilniaus) universitetas įsteigė Agronomijos institutą (mokomąjį ūkį). Svarbią reikšmę augalininkystės plėtotei turėjo M. Očapovskio veikalai (lenkų kalba) apie agronomijos mokslą ir dirvožemį bei žemės ūkio augalų auginimą, kuriuose jis kritikavo pasenusią trilaukę žemdirbystės sistemą ir propagavo techninius augalus bei pirminį jų apdirbimą. Vėliau augalininkystės žinias lietuviškai populiarino S. Daukantas, L. Ivinskis. Nemažai augalininkystės knygų parašė J. Kriščiūnas, J. Tūbelis. Baisogaloje 1909–14 veikė pirmoji Lietuvoje lauko bandymų stotis, buvo paskelbtos jos mokslinės veiklos ataskaitos. Dotnuvoje po I pasaulinio karo svarbią reikšmę augalininkystės raidai turėjo Selekcijos stotyje (įkurta 1922), Žemės ūkio akademijoje (1924) ir Lauko bandymų stotyje (1924) atliekami tyrimai. D. Rudzinskas nagrinėjo augalų genetikos ir selekcijos, J. Kriščiūnas – augalininkystės ir bitininkystės, J. Tonkūnas – pievininkystės, tręšimo, S. Nacevičius – daržovių selekcijos, daržininkystės, J. Kriščiūnas – augalininkystės, tręšimo, V. Vilkaitis ir S. Mastauskis – augalų apsaugos problemas.
Teoriniai ir praktiniai augalininkystės klausimai tiriami Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Žemdirbystės institute, centro Vokės ir Vėžaičių filialuose, bandymų stotyse, Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijoje, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademijoje, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademijos Gyvulininkystės institute, Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Sodininkytės ir daržininkystės institute, Gamtos tyrimų cento Botanikos ir Ekologijos institutuose, Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos Vandens išteklių inžinerijos ir Žemės ūkio inžinerijos ir saugos institutuose.
445