augal anatòmija, bendrosios botanikos dalis, tirianti augalų audinių ir organų vidinę sandarą, jos pakitimus ir funkcijas. Augalų anatomijos duomenimis naudojasi augalų sistematika, fiziologija, popieriaus bei medžio apdirbimo pramonė, farmakognozija. Augalų anatomija skirstoma į aprašomąją (aprašo augalo sandarą), vystymosi, arba ontogenetinę (tiria augalo organų sandaros pakitimus ir audinių vystymąsi ontogenezėje), filogenetinę (tiria per evoliuciją vykstančius sandaros pakitimus), fiziologinę (nagrinėja augalų sandaros ir juose vykstančių procesų ryšius), ekologinę (tiria aplinkos sąlygų įtaką augalų sandarai). Augalų anatomija dar skirstoma į lyginamąją, arba sistematinę, patologinę, nodalinę ir ksilotominę. Augalų anatomijos tyrimų pagrindinės priemonės – optiniai didinimo prietaisai, kuriais tiriami augalo organų pjūviai.
Augalų sandarą pro mikroskopą pirmasis aprašė R. Hooke’as (Anglija; 1635–1703). Savo tyrimus apibendrino knygoje Mikrografija (Micrographia 1665), kurioje pirmą kartą pavartojo ląstelės sąvoką. Augalus tyrinėjo ir aprašė M. Malpighi (Italija) knygoje Augalų anatomija (Anatomia Plantarum 2 t. 1675–79), N. Grew (Anglija) knygoje Augalų anatomija (The Anatomy of Plants 2 t. 1671–81). Savo veikaluose jie pirmieji pavartojo audinio sąvoką. Iki 19 a. augalų anatomai tyrė tik vegetatyvinius augalo organus (stiebą, šaknis, lapus), įžiūrėjo ir aprašė tik ląstelių sieneles. Tobulėjant mikroskopui pradėti ląstelės organoidų tyrimai. R. Brownas (Didžioji Britanija) 1831 aprašė branduolį, botanikas M. J. Schleidenas ir anatomas T. Schwannas (abu Vokietija), apibendrinę įvairių mokslininkų duomenis, 1938–39 sukūrė ląstelių teoriją.
R. Hook’o mikroskopas, kurį aprašė knygoje Mikrografija (Micrographia 1665)
Augalų anatomija Lietuvoje
Lietuviškų augalų anatomijos terminų sukūrė A. Kašarauskas (1821–82). Vadovėlių aukštosioms mokykloms parašė J. Dagys.
807