augal apsaugõs stõtys, įstaigos, tiriančios augalų ligų sukėlėjus ir jų naikinimo būdus arba vadovaujančios augalų apsaugai. Lietuvoje pirmoji augalų apsaugos stotis įkurta 1927 Dotnuvoje prie Žemės ūkio akademijos. Jai iki 1940 vadovavo V. Vilkaitis. Buvo tiriama kviečių kietosios kūlės ir nematodai, linų fuzariozė, bulvių ir pomidorų maras, cukrinių runkelių ligos, amarai, grambuoliai ir kiti kenkėjai, tikrinami beicai ir purkštuvai, daromos augalų ligų ir kenkėjų kolekcijos, teikiami patarimai ūkininkams. Vėliau augalų apsaugos stotis buvo kilnojama ir pertvarkoma. 1940 iš Dotnuvos perkelta į Vilnių ir sujungta su ten prie Vilniaus universiteto veikusia augalų apsaugos stotimi (įkurta 1920), 1941 grąžinta į Dotnuvą, 1950 iškelta į Trakų Vokę (prie Vilniaus) ir perduota Žemės ūkio institutui, 1954 perorganizuota į Žemdirbystės ir dirvožemio instituto Augalų apsaugos laboratoriją, 1956 vėl iškelta į Dotnuvą ir perduota įsteigtam Žemdirbystės institutui. 1971–84 institute veikė Augalų apsaugos ir bitininkystės skyrius (1985 atsiskyrė). Čia rengtos ir tobulintos javų, bulvių, sėklinių daugiamečių žolių, rapsų apsaugos sistemos, tiriami augalų ligų ir kenkėjų gausumo dėsningumai, sudarinėjamos jų gausumo prognozės. Stočiai (vėliau laboratorijai ir skyriui) vadovavo: S. Čerapas (1940–41), Z. Vinickas (1942–61), Z. Kulvietienė (1962–71). 1971 Augalų apsaugos laboratorija buvo reorganizuota į Augalų apsaugos ir bitininkystės skyrių, kuriam vadovauja J. Šurkus. 1947–69 Vilniuje veikė Bulvių vėžio stotis, nuo 1955 ėmusi tirti dar ir kolorado vabalus bei bulvių nematodus. Praktinį augalų apsaugos darbą ūkiuose organizavo ir kontroliavo Žemės ūkio ministerijos Respublikinė augalų apsaugos stotis (1961–79), Augalų apsaugos skyrius (1979–91), Valstybinė augalų apsaugos stotis (1991–98). Pastarąją 1998 sujungus su Valstybine augalų karantino inspekcija įkurta Valstybinė augalų apsaugos tarnyba. Ji rūpinasi augalų apsaugos darbų organizavimu ir kontrole ūkiuose.
977