augal atsparùmas, augalų gebėjimas išgyventi nepalankiomis aplinkos sąlygomis, t. p. visiškas ar dalinis atsparumas ligų sukėlėjams, kenkėjams, jų veiklos produktams. Augalų atsparumą lemia genetiškai determinuotos augalo biocheminės ir fiziologinės savybės: apsauginių cheminių junginių – baltymų, angliavandenių, prolino, fitoncidų, fitoaleksinų – sintezė, lapo žiotelių aktyvumas, CAM‑metabolizmas, perėjimas į gilios ramybės būseną ir kita. Augalų atsparumas šalčiui labai priklauso nuo aplinkos sąlygų tuo metu, kai augalai ruošiasi žiemai. Žiemkenčiai, pašarinės žolės gali visai ar iš dalies iššalti, iššusti, išmirkti (išmirkimas) arba žūti dėl iškilnojimo, ledo plutos. Šiaurės kilmės augalai (beržas, pušis) ištveria –65 oC temperatūrą. Augalai pasižymi ir atsparumu išgulimui. Kaitrą gerai pakelia kai kurie dumbliai, samanos, kukurūzai, soros, vilnamedžiai, kiek mažiau – saulėgrąžos, miežiai, kviečiai, dar mažiau – pomidorai, bulvės, avižos. Sausrai atsparūs stepių, pusdykumių ir dykumų augalai, palyginti atsparūs moliūgai, saulėgrąžos, šilokai, kai kurios miežių ir kviečių veislės.
Augalų atsparumas ligoms gali būti įgimtas (natūralus) ir įgytas (įtvirtinamas per augalo ontogenezę arba veikiant tam tikromis priemonėmis, galinčiomis padidinti atsparumą). Jis būna nespecifinis (būdingas daugeliui tam tikros rūšies augalų) ir specifinis (būdingas tik daliai tam tikros rūšies ar veislės augalų). Daugelio augalų atsparumas nepalankioms aplinkos sąlygoms atsirado evoliucijos eigoje ir genetiškai įsitvirtino. Infekcijai atsirasti trukdo lapų ir vaisių vaškinis sluoksnis, lapų spalva (amarai salotas rudais lapais puola mažiau negu geltonais ar žaliais). Kai kurių augalų lapų ląstelės infekcijos vietoje ir aplink ją apmiršta ar vėliau net iškrinta, ir ligų sukėlėjas, negaudamas maisto, žūva (abrikosų, slyvų, vyšnių šratligė).
977