augal embriològija, mokslo šaka, tirianti augalo gemalo užsimezgimą ir jo embrioninį vystymąsi. Augalų embriologija remiasi augalų morfologijos ir anatomijos, fiziologijos, genetikos ir citologijos duomenimis. Pagrindiniai metodai: aprašymas ir eksperimentas. Kaip atskira mokslo šaka augalų embriologija išsiskyrė 19 a. plėtojantis ląstelės ir evoliucijos mokslui. Buvo aprašyta generatyvinių augalo organų mikroskopinė sandara, gemalo vystymasis po kiaušialąstės apvaisinimo. Vokiečių botanikas W. F. B. Hofmeisteris aiškino sporinių induočių generacijos kaitą, augalų lytinio dauginimosi evoliuciją. Vokiečių botanikas E. Strasburgeris 1870 aprašė augalų branduolio mitozinį dalijimąsi. Kariogamiją, vykstančią apvaisinimo metu plikasėkliuose, aprašė I. Gorožankinas (Rusija), gaubtasėkliuose – E. Strasburgeris (1884). S. Navašinas (Rusija) 1898 aprašė dvigubą gaubtasėklių apvaisinimą, 1910 – spermių susidarymą. Augalų embriologijoje plačiai taikomi izoliuotų gemalų, somatinių embriogeninių kultūrų, placentinio apvaisinimo, somatinės hibridizacijos bei molekulinės biologijos ir genetikos metodai. Dabar daugiausia tiriamos genetinės informacijos realizavimo ir reguliacijos problemos. Taikant insercinę mutagenezę gautos baltažiedžio vairenio (Arabidopsis thaliana) morfogenezę lemiančių genų mutacijos, kurių pagrindu klonuojami genai ir nustatoma jų funkcija bei reguliacija. Šios žinios papildo evoliucijos teoriją, sistematiką, augalų fiziologiją, taikomos augalų biotechnologijoje.
1910