augal fiziològija, mokslas apie augalų gyvybės reiškinius. Tiria genetinės informacijos panaudojimą augalų augimui, vystymuisi ir morfogenezei. Nagrinėja augalų augimą, vystymąsi, dauginimąsi, medžiagų apykaitą, ieško priemonių šiems procesams valdyti, augalų produktyvumui didinti. Skirstoma į vandens apykaitos, mineralinės ir orinės mitybos, energijos apykaitos, augimo ir vystymosi, dauginimosi, dirglumo ir judesių, atsparumo nepalankiems veiksniams fiziologiją. Augalų fiziologija kaip mokslo šaka atsirado 18 a. pabaigoje–19 a. pradžioje. Pavadinimą 1785 pasiūlė J. E. Gilibert’as, dėstęs gamtos mokslus. Ypatingą reikšmę augalų fiziologijai turėjo J. Priestley (Didžioji Britanija), J. Senebier, N. T. de Saussure’o (abu Šveicarija), ypač K. Timiriazevo (Rusija) darbai. Mineralinės mitybos srityje augalų fiziologiją plėtojo J. von Liebigas(Vokietija), J. B. Boussingault (Prancūzija). 19 a. pabaigoje jau plėtotos visos augalų fiziologijos dabartinės kryptys, 20 a. pradžioje padėti pamatai augalų biochemijai. 20 a. pabaigoje daugiausia tirta augalų augimo reguliatorių cheminė sudėtis, jų sintetinimas ir pritaikymas žemės ūkyje.
Lietuvoje
1781 Vilniaus universiteto Fizinių mokslų fakultete (kolegijoje) pradėjo veiklą Gamtos mokslų katedra. Joje buvo dėstomi ir augalų fiziologijos dalykai. 1787 J. G. A. Forsteris parašė botanikos ir augalų fiziologijos vadovėlį. S. B. Jundzilas išleido vadovėlį Botanikos pradmenys (Początki botaniki 2 d. 1804–05), kurio pirma dalis skirta augalų fiziologijai. Šiuo vadovėliu buvo naudojamasi iki universiteto uždarymo (1832). A. Sniadeckis veikale Organinių kūnų teorija (Teoria jestestw organicznych 1804–11) plėtojo fotosintezės bei medžiagų biologinės destrukcijos teoriją. Lietuvos universitete Kaune augalų fiziologiją nuo 1922 dėstė L. Vailionis, nuo 1939 Vytauto Didžiojo universitete – J. Dagys. Buvo atliekami bandymai. Žemės ūkio akademijoje augalų fiziologiją dėstė V. Vilkaitis. 1940 Vytauto Didžiojo universiteto Matematikos ir gamtos fakultetas perkeltas į Vilniaus universitetą. Šio universiteto Gamtos mokslų fakultete atidaryta Augalų anatomijos ir fiziologijos katedra, kuriai vadovavo J. Dagys. Daug dėmesio buvo skiriama bios grupės medžiagų tyrimams (A. P. Bluzmanas, M. Zajančkauskienė). Biologijos institute 1957 įkurta Augalų fiziologijos laboratorija (vadovas J. Dagys). Nuo 1961 ji (vadovas A. Merkys) priklauso Botanikos institutui. Pagrindinė tyrimų sritis – auksino vaidmuo augimo procese (A. Merkys, J. Darginavičienė-Marcijonaitė, N. Anisimovienė, E. Savičienė), naujų auksino fiziologijos analogų sintezė ir jų taikymas augalininkystėje (L. Novickienė, V. Gavelienė, L. Miliuvienė), augalų gravitropizmas, augimas ir ontogenezė kosminėje erdvėje. Ši laboratorija kartu su Žemdirbystės institutu 1973 pateikė rekomendaciją retardantų naudojimui kviečių pasėliuose. Laboratorijoje sukurta aparatūra bandymams su augalais kosmose. Pirmą kartą nustatyta, kad aukštesnieji augalai per kosminį skrydį gali praeiti visą vystymosi ciklą nuo sėklos iki sėklos (A. Merkys, R. Laurinavičius, A. Jarošius). Nuo 1988 Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institute Babtuose veikia Augalų fiziologijos laboratorija (vadovas P. Duchovskis). Tiriama augalų vystymosi, augimo ir atsparumo nepalankioms sąlygoms fiziologija. Augalų fiziologijos problemos nagrinėjamos Vilniaus universiteto Augalų fiziologijos ir mikrobiologijos katedroje, Žemdirbystės, Miškų institutuose, Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijoje. Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijoje tiriama augalų augimas, mineralinė mityba, azoto ir mikroelementų apykaita. Augalų fiziologijos straipsniai spausdinami žurnale Biologija.
108