augal morfològija, botanikos mokslo šaka, tirianti augalų formą, sandarą, formos ir funkcijos ryšį, struktūros dėsningumus, organų susidarymą, vystymąsi ir evoliuciją. Pagrindiniai metodai: augalo organų ir jų sistemų formos aprašymas, klasifikacija ir palyginimas, eksperimentinis augalo morfologinių reakcijų tyrimas. Augalų morfologija skirstoma į aprašomąją (tiria augalo vegetatyvinių ir generatyvinių organų formą), lyginamąją (iš formų palyginimo nustato augalo pagrindinius organų tipus), ontogenetinę (tiria augalo organų susidarymą individualaus vystymosi metu), filogenetinę (nagrinėja augalo organų susidarymo evoliuciją), eksperimentinę (tiria augalo formų pakeitimo galimybes).
Pasaulyje
Augalų morfolofijos pradmenų yra senovės graikų mokslininko Teofrasto (370 ar 372–288 ar 287 pr. Kr.) darbuose. C. von Linné (Švedija) veikale Botanikos filosofija (Philosophia Botanica 1751) aprašė augalo organų sandarą, nustatė terminiją. 1790 J. W. Goethe (Vokietija) paskelbė metamorfozių teoriją, pagal kurią visi aukštesnieji augalai sudaryti pagal bendrą planą, o žiedo dalys yra pakitę lapai. Šias pažiūras pagrindė C. R. Darwino evoliucijos teorija (1859). Filogenetinei augalų morfologijai pradžią davė W. F. B. Hofmeisterio (Vokietija) darbai (1849, 1851) apie heterosporinių pataisainių, papartainių ir pušūnų dauginimosi organų homologiją. Jis nustatė sporinių ir sėklinių augalų kilmės ryšį. Dabar augalų morfologijoje vyrauja eksperimentinė kryptis.
Lietuvoje
Augalų morfologijos tyrimus pradėjo S. B. Jundzilas, aprašęs juos veikale Botanikos pradmenys (Początki botaniki 2 d. 1804–05). J. Pabrėža sukūrė lietuviškų augalų morfologijos terminų. Jie buvo paskelbti 1900 veikale Taislius auguminis. Vilniaus universitete augalų morfologiją tyrė J. Dagys, parašė knygą Augalų anatomija ir morfologija (1947). Kai kurie augalų morfologijos klausimai gvildenami Lietuvos edukologijos universitete (Stasė Janonienė, Giedrė Kmitienė).
1075