augal sistemãtika, botanikos šaka, klasifikuojanti augalus į taksonus ir taksonų rangus (taksonomines kategorijas), identifikuojanti augalus, tirianti jų evoliuciją ir filogeniją. Tikslas – aprašyti visas šiuo metu augančias ir jau išnykusias augalų rūšis, kaupti lyginamuosius duomenis apie augalų sandarą ir jų sąveiką su aplinka, tirti augalų pasaulio evoliucijos procesą, nustatyti augalų rūšių giminystės ryšius, sudaryti augalų filogenetinę sistemą. Augalams klasifikuoti nustatyta taksonų rangų (taksonominių kategorijų) hierarchija. Pagrindinis taksonominis vienetas yra rūšis. Giminingos rūšys grupuojamos į aukštesnio rango taksoną – gentį. Artimos gentys jungiamos į šeimą, šeimos – į eilę, eilės – į klasę, klasės – į skyrių. Visi augalų skyriai sudaro augalų karalystę (Regnum plantae, Regnum vegetabile). Augalų sistematikoje yra ginčytinų dalykų, todėl augalų klasifikacinė sistema įvairuoja. Iš augalų karalystės yra išskirti ląstelės branduolio neturintys organizmai – bakterijos ir melsvabakterės (jie priskirti Monera karalystei). Grybai irgi išskirti į atskirą grybų (Fungi) karalystę. Nurodytiems pagrindiniams taksonų rangams būdingos standartinės priesagos ir galūnės (lietuviškos ir lotyniškos): skyriui – ‑ūnai, ‑phyta; klasei – ‑ainiai, ‑opsida, ‑phyceae (dumbliams); eilei – ‑iečiai, ‑ales; šeimai – ‑iniai; ‑aceae. Yra dar tarpinių taksonominių rangų: antkaralystis (superregnum, imperium), pokaralystis (subregnum), poskyris (subfyllum), poklasis (subclassis), eilių grupė (cohors), poeilis (subordo), pošeimis (subfamilia), triba (tribus), potribis (subtribus), pogentis (subgenus), sekcija (sectio), posekcijis (subsectio), serija (series), poserijis (subseries), porūšis (subspecies), varietetas (varietas), povarietetis (subvarietas), forma (forma), poformis (subforma), specialioji forma (forma specialis), rasė (race, angl.). Pvz., paprastosios pušies padėtis augalų karalystės sistemoje: skyrius – pušūnai (Pinophyta), klasė – pušainiai (Pinopsida), eilė – pušiečiai (Pinales), šeima – pušiniai (Pinaceae), gentis – pušis (Pinus), rūšis – paprastoji pušis (Pinus sylvestris). Rūšies pavadinimas sudaromas iš genties vardo ir rūšies epiteto. Toks žymėjimo būdas vadinamas binarine nomenklatūra, jos principus įtvirtino C. von Linné. Augalų sistematikos tyrimo metodai: lyginamasis morfologinis, lyginamasis anatominis, palinologinis, embriologinis, karpologinis, kariologinis, somatografinis, genetinis, citologinis, biocheminis, fiziologinis, paleobotaninis, geografinis, ekologinis.
Pasaulyje
Iki 16 a. augalų sistematika buvo tik aprašomasis mokslas. Jos pradmenų yra senovės graikų mokslininkų Aristotelio (384–322 pr. Kr.), Teofrasto (370 ar 372–288 ar 287 pr. Kr.), romėnų Plinijaus Vyresniojo (23–79) ir Dioskūrido (1 a.) darbuose. Aprašydami augalus jie daug dėmesio skyrė kultūriniams ir vaistiniams augalams, nurodė svarbiausius magnolijainių ir lelijainių skirtumus. Tuo metu augalai pagal ekologinį principą buvo klasifikuojami į sausumos (visžalius ir lapus metančius) ir vandens (gėlų vandenų, jūrų, vandenynų), pagal augalų gyvenimo formą – į medžius, krūmus, puskrūmius ir žoles, pagal praktinį pritaikymą – į egzotinius, kvapiuosius, vaistinius. 16–18 a. augalai buvo klasifikuojami atsižvelgiant į morfologinius požymius. Augalų sistemos buvo sudaromos pagal vieną kurį morfologinį požymį (kuokelių ar piestelių skaičių žiede, vaisių, sėklų skirtumus). Tokios sistemos – dirbtinės. Taip augalus klasifikavo K. Bauhinas (1560–1624, Šveicarija), A. von Halleris, A. Cesalpino, J. Ray (1628–1704, Anglija), J. Tournefort’as (1656–1708, Prancūzija), C. von Linné. 19 a. augalai pradėti klasifikuoti pagal daugelį požymių, sudaromos natūralios augalų sistemos. Jų sudarytojai buvo prancūzų botanikas A. L. de Jussieu, A. P. de Candolle’is (1778–1841, Šveicarija), S. Endlicheris (1804–1849, Austrija). Šių augalų sistemų kūrėjai sporinius augalus atskyrė nuo žiedinių, suskirstė į gniužulinius ir stuomeninius. Augalų sistematikos raidai didelę reikšmę turėjo prancūzų gamtininko J. B. de Lamarcko evoliucijos teorija. 19 a. antroje pusėje ir vėliau pradėta augalus grupuoti pagal jų kilmę ir giminingumą. Kuriamos filogenetinės augalų sistemos. Jų kūrėjai: A. Brownas (Vokietija), I. Gorožankinas, N. Bušas (Rusija), A. Tachtadžianas (Armėnija), A. Eichleris, A. Engleris, W. Zimmermannas (Vokietija). Augalų sistematikos klausimai nagrinėjami Tarptautinės augalų taksonomijos asociacijos leidinyje Taxon bei įvairių šalių botanikos leidiniuose. Moksliniai tyrimai atliekami įvairių šalių botanikos ir biologijos institucijose.
Lietuvoje
Aprãšomosios augalų sistematikos (floristikos) darbų 18 a. pabaigoje–19 a. yra parašę Vilniaus universiteto profesoriai J. E. Gilibert’as (1781 Vilniuje įkūrė botanikos sodą), S. B. Jundzilas, J. Jundzilas, S. B. Gorskis. Lietuvių terminijai svarbūs J. Pabrėžos darbai. Jis sukūrė augalų lietuviškų dvižodžių pavadinimų. 20 a. pirmoje pusėje augalų sistematikos klausimais rašė K. Regelis (1923 Kaune įsteigė botanikos sodą), vėliau A. Minkevičius, P. Snarskis, M. Natkevičaitė‑Ivanauskienė, A. Lekavičius, R. Jankevičienė, V. Galinis. Gluosnio (Salix) genties klasifikaciją tyrė D. Smaliukas, botanikos nomenklatūros problemas nagrinėja Z. Gudžinskas.
154