Augšzeme

Augšzeme (Áugšžemė), Augškurzeme (Aukštutnis Kušas), Sēlija (Slija), Latvijos istorinė ir etnografinė sritis tarp Dauguvos upės ir Lietuvos.

Apima dalį Aknystos, Alūkstos, Daugpilio, Jaunjelgavos, Jekabpilio, Kraslavos, Neretų, Salos, Viesītės savivaldybių. Didesni miestai ir miesteliai: Aknysta, Alūksta, Jekabpilis, Neretos. Gyvena latviai, rusai, lenkai, baltarusiai, lietuviai. Augšzemės gyventojų materialinė ir dvasinė kultūra panaši į latgalių, lietuvių aukštaičių, baltarusių. Čia gyvenantys latviai kalba augšzemiečių tarmės sėlių šnekta.

Augšzemės savitumą lėmė 2 a. pr. Kr. apsigyvenusios baltų gentys. Spėjama, kad jau 1 a. po Kristaus čia gyvenę sėliai. 10–13 a. jų svarbiausias centras buvo Sėlpilis. Jau 12 a. pabaigoje–13 a. pradžioje sėliai buvo patekę į Lietuvių žemių konfederacijos kunigaikščių įtaką. Beveik visą 13 a. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė dėl jų žemių kovojo su Livonijos vokiečiais. Per kovas sėlių žemės buvo padalytos – šiaurinės atiteko Livonijai (vokiečiai čia pastatė mūrines Sėlpilio, Dugnojos, Altenės pilis), pietinės – Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei, todėl dalis sėlių ilgainiui sulietuvėjo, kiti (šiauriniai) – sulatvėjo. Šių gyvenamos žemės ir virto Augšzeme, kuri 1561–1795 priklausė Kuršo kunigaikštystei, iš pradžių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, vėliau Abiejų Tautų Respublikos vasalei. 1795 Rusija užvaldė Augšzemę ir pavertė ją Kuršo gubernijos dalimi.

Sėlpilio panorama per 1704 karo kampaniją (iš Johanno Christopho Brotze’ės knygos Sammlung verschiedner Liefländischer Monumente, 1793; Latvijos universiteto akademinė biblioteka)

1921, nustatant Lietuvos ir Latvijos sieną, prie šios, taigi ir prie Augšzemės, buvo prijungtos kai kurios lietuviškos pasienio žemės (jos atiteko mainais į Palangos valsčių); iki šiol ten vienur kitur išliko lietuvių. 19 a.–20 a. viduryje Augšzemė buvo laikoma viena labiausiai atsilikusių Latvijos sričių.

1412

-Sėla; -Selonia; -Sėlonija