von Kotzebue August (Augustas fon Kòcebu), slap. Friedrich Germanus 1761 05 03Weimar 1819 03 23Mannheim, vokiečių rašytojas, istorikas. Karališkosios mokslų akademijos Berlyne narys (1802).
August von Kotzebue (F. Deurerio litografija, 1819, Britų muziejus Londone)
1777–79 studijavo teisę Duisburge ir Jenoje. 1781 dirbo generalgubernatoriaus sekretoriumi Sankt Peterburge, 1781–90 – gubernatūroje Estijoje. 1797–99 teatro dramaturgas Vienoje. 1800 grįžo į Rusiją, apkaltinus išdavyste ištremtas į Sibirą. Už dramą Senasis asmeninis Petro III vežėjas (Der alte Leibkutscher Peter III 1799) caras suteikė amnestiją. 1800–01 vokiečių teatro Sankt Peterburge direktorius. 1802–06 Berlyne leido J. W. Goethe ir romantikus kritikuojantį žurnalą Der Freimütige, 1808–10 Karaliaučiuje – žurnalus Die Biene ir 1811–12 – Die Grille, kritikuojančius Napoleono I politiką.
Nuo 1813 Rusijos generalinis konsulas Karaliaučiuje, nuo 1816 valstybės patarėjas Karaliaučiuje, nuo 1817 caro asmeninis korespondentas Vokietijoje. Vokiečių studentų organizacijų apkaltintas šnipinėjimu ir nužudytas.
Grožinė kūryba
Parašė romanų, apysakų, daugiau nei 200 pjesių. Pjesėse dažniausiai derinama jausmingumas ir komiškumas, dorumas ir ydingumas, remiamasi istorinėmis tragedijomis, riterių laikų siužetais. Būdinga menkavertis humoras, patetika, banalūs konfliktai, siekiama patenkinti plačiosios publikos poreikius. Geriausiomis laikomos dramos Neapykanta žmonėms ir atgaila (Menschenhass und Reue 1789), Vokietijos provincialai (Die deutsche Kleinstädter 1803), komedijos Indėnai Anglijoje (Die Indianer in England 1790), Naujoji moterų mokykla (Die neue Frauenschule 1811).
2959
Istoriniai veikalai
A. von Kotzebue priklausė romantinei vokiečių istoriografijos krypčiai, kurioje dar nebuvo sukurta Vokiečių ordino vadinamoji kultūrtrėgeriškos misijos koncepcija. Prūsijos karaliui Frydrichui Vilhelmui III dedikuotame veikale Senosios Prūsijos istorija (Preussens ältere Geschichte 4 t. 1808), remdamasis Prūsijos slaptojo valstybės archyvo Karaliaučiuje medžiaga, kronikomis aprašė kryžiuočių žiaurumus per kovas su prūsais ir lietuviais. Jis teigė, kad jei ordinas nebūtų išžudęs daugelio prūsų, kultūringo pasaulio įstatymai būtų buvę parengti ne Romos, o prūsų įstatymų pavyzdžiu. Aprašė ir prūsų religiją, kalbą, buitį, papročius. Apie Prūsą yra duomenų studijoje Vokietijos imperijos istorija (Geschichte des Deutschen Reichs 2 t. 1814–15). Studijoje Švitrigaila (Switrigail 1820) stengėsi objektyviai aprašyti jo veiklą Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, santykius su kryžiuočiais, iškėlė naujų jo gyvenimo ir veiklos faktų.
1008
2273